Įvadas į rašomą knygą

"GEŠTALTO PSICHOTERAPIJA"

© Rytis A. Stelingis, 2007-2017

 

MOKYKLOS GIMIMAS IR VYSTYMASIS: TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA

Geštalto psichoterapija (sinonimai: geštalto terapija/geštaltinė terapija (Gestalt therapy), vis dažniau naudojant jos platesnį pavadinimą geštaltas (Gestalt) arba geštalto požiūris/metodas (Gestalt approach/method) buvo sukurta JAV, XX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Svarbiausią vaidmenį geštalto terapijos sukūrime ir išpopuliarinime suvaidino geštalto terapijos pradininkas, vokiečių kilmės amerikietis, medicinos daktaras Frederichas (Fritsas) Perlsas bei artimiausi jo pasekėjai ir bendražygiai Laura Perls, Polas Gudmenas, Izadoras Fromas, Polas Veisas, Eliotas Šapiro. 1942 m. F.Perlsas parašė knygą „Ego, Hunger and Aggression“, kurioje pirmą kartą išdėstė būsimos geštalto terapijos pagrindus, o 1951 m. drauge su P.Gudmenu ir R.Heferlainu išleido pirmąjį fundamentalų geštalto terapijos veikalą, „Gestalt Therapy: Excitement and Growth in the Human Personality“. Šių geštalto pradininkų ir jų artimiausių mokinių pastangomis, 1952 m. ir 1954 m. buvo įkurti pirmieji geštalto institutai: Niujorko geštalto terapijos institutas ir Klivlendo geštalto institutas. Taip gimė geštaltas, greitai pelnęs didžiulį populiarumą Amerikoje, o paskui ir visame pasaulyje. Dabar, prabėgus pusei amžiaus egzistuoja keli šimtai geštalto mokymo centrų įsikūrusių įvairiausiose pasaulio šalyse, o geštalto psichoterapija yra laikoma viena iš populiariausių pasaulyje psichoterapijos krypčių.

 

Kauno geštalto psichoterapijos mokyklos gimimas ir raida

Manęs kartais žmonės klausia, kodėl aš pasirinkau psichoterapiją, kodėl Geštaltą. Aš dažnai atsakau, jog tai klausimas apie pašaukimą. 
1984 - 1992 m. Prisimenu, kartą vienas gerbiamas Kauno medicinos instituto profesorius paklausė manęs, tuometinio 3-io kurso medicinos studento: “Kokią specialybę galvoji rinktis Stelingi?” Nedvejodamas atsakiau: “Psichoterapiją”. Regis, jo veide šmėstelėjo nuostaba, gal būt todėl, kad tais laikais psichoterapija buvo ganėtinai reta ir keista profesija. Tačiau aš jau tada žinojau savo pašaukimą, savo kelią ir nuosekliai žengiau juo. Medicinos studijos, psichofizinės ir dvasinės praktikos, savarankiškas domėjimasis psichoterapija tik dar labiau patvirtino man, jog esu teisingame kelyje. Tuo metu dar nežinojau kurią psichoterapijos kryptį pasirinksiu, tačiau domėjimasis Budizmu ir Zen praktika padėjo atsakyti į šį klausimą. Atsakymas buvo - Geštalto terapija. 

Man pasisekė, kaip ir kitiems mano kartos absolventams, jog Kauno medicinos akademijos baigimas sutapo su Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimu, “geležinės sienos” subyrėjimu ir galimybe keliauti bei semtis žinių ir patirties kitose šalyse, tame tarpe ir geštalto terapijos “gimtinėje” Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1992 m. užbaigęs medicinos studijas nedvejodamas išvykau į JAV. Po kelių mėnesių įtempto ieškojimo, susirašinėjimo su įvairiais geštalto institutais Amerikoje, 1993 m. vasarą buvau priimtas į Klivlendo geštalto institutą. Klivlendo geštalto institutas, įkurtas 1954 m. F.Perlso, L.Perls, P.Gudmeno, I.Fromo ir jų artimiausių mokinių šiuo metu yra didžiausias geštalto institutas pasaulyje, kuriame dirbo ar šiuo metu dirba tokie žinomi geštalto specialistai kaip I.ir M.Polsteriai, S.ir E.Nevis, J.Zinkeris, J.Latneris, D.Kepneris, G.Vyleris ir kiti. Klivlendo geštalto institutas ne tik kūrybiskai pratęsė geštalto patriarchų tradicijas individualios geštalto terapijos srityje, bet ir tapo pirmuoju geštalto institutu pasaulyje, kuriame geštalto metodologija buvo kūrybiškai išvystyta dirbant su poromis ir šeimomis, grupėmis ir organizacijomis. 1995 m. lapkritį jaučiausi laimingas, nes užbaigiau pirmąjį didelį savo profesinį geštaltą – Klivlendo geštalto instituto Trijų metų podiplominių studijų geštalto metodų mokymo programą. Dar mokydamasis Klivlendo geštalto institute, 1993 m. užbaigęs bazinę individualios geštalto terapijos mokymo programą pradėjau dirbti su individualiais asmenimis, o nuo 1995 m. ir su poromis, šeimomis, grupėmis ir organizacijomis. 

1994 m. sausio mėn. įkūriau Kauno geštalto studijų centrą (KGSC), kuriame buvo pradėtos teikti konsultacinės ir mokymo paslaugos individualiems asmenims, o vėliau ir poroms, šeimoms, grupėms bei organizacijoms. 1995 m. žiemą paragintas psichologų, gydytojų ir kitų profesijų žmonių, norinčių išmokti geštalto metodų, sukūriau pirmąsias mokymo programas, kurių metodologinį pagrindą sudarė ir iki šios dienos sudaro pamokos, kurias aš gavau Klivlende. 1995 m. gruodį Kauno geštalto studijų centre prasidėjo pirmosios geštalto metodų mokymo programos: darbo su individais (individualios geštalto terapijos) ir darbo su grupėmis (grupinės geštalto terapijos). 1997 m. pavasarį, jausdamas poreikį išplėsti savo žinias dirbant su didesnėmis socialinėmis sistemomis, pradėjau mokytis jungtinėje Klivlendo geštalto instituto ir Frankfurto geštalto instituto (IGOR) mokymo programoje – Tarptautinėje organizacijų ir sistemų vystymo programoje, kurią užbaigiau 1998 m. rugsėjį. Šios mokymo programos pagrindu Kauno geštalto studijų centre, 1999 m. buvo sukurta pirmoji organizacijų vystymo mokymo programa. Taip plėtėsi mokymo veikla bei didėjo ratas bendraminčių, draugų, kolegų užbaigusių įvairias geštalto metodų mokymo programas, taip palaipsniui atsirado poreikis apsijungti, dalintis patirtimi, bendrauti žmoniems, kuriuos vienijo ta pati geštalto bazė. Todėl, 1997 m. pavasarį buvo įkurtas Kauno geštalto klubas, o 1998 m. pavasarį – Lietuvos geštalto asociacija (LGA), suvienijusi gydytojus, psichologus, socialinius darbuotojus, mokytojus bei kitų profesijų žmones, kurie taikė geštalto metodus psichoterapijoje, psichologiniame konsultavime, organizacijų vystyme ir kitoje veikloje, žmones, kuriems geštaltas tapo svarbus jų profesiniame ir asmeniniame augime. 1999 m. Lietuvos geštalto asociacija bei Kauno geštalto studijų centras užmezgė pirmuosius kontaktus su Europos geštalto terapijos asociacija (EAGT), kurią Europos psichoterapijos asociacija (EPA) pripažino vienintele organizacija atstovaujančia geštalto terapijos mokyklą, kuri atitinka EAP kriterijus. Bendradarbiavimas su EAGT, įkurta 1985 m. ir šiuo metu vienijančia virš 300 individualių ir organizacinių narių iš daugiau kaip 20 Europos valstybių, atvėrė naujas perspektyvas tiek Lietuvos geštalto asociacijai, tiek Kauno geštalto studijų centrui. Pažintis su EAGT mokymo standartais išplėtė ir pagilino KGSC mokymo standartus: 1999m. buvo sukurta ketvirtoji mokymo programa - specializuota programa, nukreipta į geštalto psichoterapijos klinikinį pritaikymą, o 2003 m. penktoji mokymo programa- darbas su poromis ir šeimomis (poros ir šeimos geštalto terapijos).Ypač įsimintini Kauno geštalto mokyklai yra 2000 - 2002 metai. 2000 m. vasarą, po dviejų metų bendradarbiavimo su EAGT, Lietuvos geštalto asociacija ir Kauno geštalto studijų centras tapo asocijuotomis EAGT narėmis, o aš tikruoju EAGT nariu, kuo Europos geštalto terapijos asociacija pripažino, jog mano išsilavinimas geštalto terapijos srityje atitinka EAGT mokymo standartus. Tuo pačiu metu Kauno geštalto studijų centro geštalto metodų mokymo programa tapo aprobuota Europos geštalto terapijos asociacijos kaip atitinkanti jos mokymo standartus ir suteikianti integruotą specifinį psichoterapinį mokymą geštalto terapijos srityje. 2001 m. rugsėjį, aš, kaip LGA prezidentas ir KGSC vadovas, pirmą kartą dalyvavau 7-ame EAGT kongrese, kuris įvyko Stokholme. Daugiau kaip 400 dalyvių iš 32 pasaulio šalių susirinko į šį nepaprastą renginį, kurio vizija buvo gyventi taip, kaip moko geštalto terapija: susikoncentruoti į dialogą ir tarpasmeninį kontaktą bei sukurti erdvę džiaugsmui ir kūrybai. 7-oji EAGT konferencija tapo išskirtine ne tik savo įvairove, bet ir tuo, jog jos metu EAGT tikriesiems nariams, įvykdžiusiems mokymo standartų reikalavimus buvo įteikti pirmieji Europos geštalto psichoterapeuto sertifikatai. Europos geštalto psichoterapeuto sertifikatas taip pat buvo įteiktas ir šių eilučių autoriui, kuris tapo pirmuoju sertifikuotu pagal EAGT standartus geštalto psichoterapeutu Lietuvoje. Na, o 2002 m. birželio mėn. Europos psichoterapijos asociacija (EAP), pritariant Europos geštalto terapijos asociacijai bei rekomenduojant Prancūzijos psichoterapijos federacijai, suteikė man Europos psichoterapeuto sertifikatą, šiuo patvirtindama, jog mano psichoterapinis išsilavinimas atitinka EAP mokymo standartus. Šis įvykis yra įsimintinas ir tuo, jog tai pirmasis Europos psichoterapeuto sertifikatas Lietuvos psichoterapijos istorijoje.

2003 - 2017 m. laikotarpį aš įvardinu, kaip mūsų geštalto mokyklos įžengimą į profesinės brandos laikotarpį, kuriame yra daugybė įvairiausių įvykių, renginių ir patyrimų: EAGT pripažinimas Lietuvos geštalto asociacijos tikrąja nacionaline geštalto terapijos organizacija (NOGT), atstovaujančia geštalto terapijos mokyklą Lietuvoje, kasmetinės KGSC mokymo programos, LGA konferencijos, seminarai ir vasaros stovyklos, jau 16 metų nepertraukiamai veikiančio geštalto klubo užsiėmimai, Lietuvos geštalto asociacijos ir Kauno geštalto terapijos mokyklos pristatymai 2005 m. 13-ame Europos psichoterapijos asociacijos  (EAP) kongrese, Vilniuje, KGSC, LGA ir visos Lietuvos geštalto terapijos mokyklos atstovavimas 2001 m. 7-oje EAGT konferencijoje Stokholme, 2004 m., 8-oje EAGT konferencijoje Prahoje, 2007 m. 9-oje EAGT konferencijoje Atėnuose, 2010 m. 10-oje EAGT konferencijoje Berlyne, 2013 m. 11-oje EAGT konferencijoje Krokuvoje, 2016 m. 12-oje EAGT-AAGT konferencijoje Sicilijoje bei kitose Lietuvos ir Europos psichoterapinėse organizacijose bei daugybė kitų patyrimų, įsimintinų gyvenimo ir profesinių pamokų.

 

PAGRINDINIAI TEORINIAI PRINCIPAI

Geštalto terapija turi daug šaltinių ir apjungia savyje tiek vakarų, tiek rytų kultūrų išmintį. Svarbiausi geštalto psichoterapijos šaltiniai yra geštalto psichologija, fenomenologija, lauko teorija, sistemų teorija, holizmas, egzistencializmas, psichoanalizė, Reicho mokymas, Jungo mokymas, Moreno psichodrama, Dzen Budizmas. Tačiau geštalto terapija nėra šių mokymų suma, sintezė ar tąsa, o kokybiškai nauja psichoterapijos forma.

 

Pagrindiniai geštalto psichoterapijos principai

Žmogus ir visa būtis kaip visuma

Pats žodis “Geštalt” verčiamas iš vokiečių kalbos reiškia užbaigtą formą, figūrą, konfigūraciją o laisvai verčiant – suvoktą visumą, kuri yra daugiau negu ją sudarančių dalių suma. Tai reiškia, jog mes į žmogų ir į visą būtį žiūrime kaip į dinamišką, integruotą visumą, kuri yra daugiau (kokybiškai kitokia) negu ją sudarančių dalių suma. Geštalto terapija būdama holistinės prigimties į žmogų žiūri kaip į visuminį organizmą, „susidedantį iš daugelio dimensijų ar dalių", kurios tarpusavyje sąveikauja ir egzistuoja tik santykyje viena su kita, o pasikeitimas vienoje dalyje sąlygoja pasikeitimą visose kitose. Tai reiškia, jog mūsų fiziniai, emociniai, intelektualiniai, dvasiniai aspektai nuolat veikia, siekdami pusiausvyros tarpusavyje bei su aplinkiniu pasauliu. Skatindami asmenybės vystymąsi ir augimą, mes kreipiame dėmesį į kiekvieną iš šių aspektų ar dalių bei į visą visumą. Geštalte tiek psichologiniai tiek fiziniai procesai yra laikomi tos pačios visumos (asmenybė/organizmas) aspektais. Psichologiniai procesai (pvz. konfliktai) matomi kaip aiškiai susiję su fizine išraiška. Fiziniai procesai (pvz. kūno padėtis, raumenų įsitempimas, kvėpavimas, kt.) traktuojami kaip asmenybės prasmingos išraiškos formos. Geštalto terapija siekia apjungti į vieningą visumą visus žmogaus aspektus tam, kad jis akimirka po akimirkos gyventų sąmoningą gyvenimą būdamas vientisas ir harmoningas tiek savyje, tiek santykyje su aplinka.

 

Patyrimas. Realybė. Dabartis

„Man daugiau niekas neegzistuoja išskyrus dabar. Dabar = Patyrimas = Suvokimas = Realybė. Praeities jau nėra, o ateities dar nėra. Tik dabar egzistuoja“ (F. Perlsas, 1966). Mes, žmonės kaip fizinės gyvos būtybės neturime kito pasirinkimo kaip tik būti čia ir dabar, tačiau mūsų protas tokį pasirinkimą turi, „nunešdamas mus“ į praeitį ar ateitį, skaudžių ar malonių, momentiškų ar įkyriai pasikartojančių minčių, vaizdų, prisiminimų, fantazijų pavidalais, net ir tada kai mes patys to nenorime, net ir tada kai mes nesuvokiame, jog visai tai vyksta niekur kitur tik čia ir dabar. Taip mes prarandame galimybę sąmoningai rinktis, prarandame realybę, prarandame dalį gyvenimo, dalį savęs. Todėl, geštalto terapijoje mes kreipiame ypatingą dėmesį į tai kas vyksta esamuoju momentu, laikydami dabarties momento sąmoningą išgyvenimą keliu vedančiu į savęs, aplinkos ir santykio su aplinka adekvatų (atspindintį realybę) suvokimą. Mes didiname žmonių suvokimą, akcentuodami betarpišką patyrimo įsisąmoninimą, išbandydami naujas elgesio formas bei sujungdami šią patirtį su intelektualiu supratimu.

 

Kontaktas. Kontakto ribos

Kontaktas yra skirtumų susitikimo ir sąveikos patyrimas. Šių skirtumų susitikimo “vieta” yra vadinama kontakto ribomis. Kontaktas ir kontakto ribos yra ne fiksuota struktūra, bet vykstantis reiškinys, procesas. Kontakto metu skirtumams susitinkant ir sąveikaujant ties kontakto ribomis jie pasikeičia tarpusavyje energija ar medžiaga (Pvz. Jūros ir pakrantės sąveika arba vyro ir moters bendravimas. Tarp jūros ir pakrantės arba vyro ir moters nėra jokių materialių “kontakto ribų”, tačiau būtent šioje „vietoje“, ties “kontakto ribomis” jūros vanduo ir pakrantės smėlis arba vyro ir moters kūnai, jausmai ar mintys „susitinka“ ir sąveikauja.). Kontaktas, kontakto ribos ir pasikeitimas energija ir medžiaga gali egzistuoti tarp organizmo/individo ir jį supančios aplinkos bei tarp organizmą „sudarančių dalių” (Net ir dabar kai skaitote šią knygą jūs nuolat kontaktuojate su aplinka: įkvepiate ir iškvepiate orą, skaitote šios knygos žodžius ir tt.). Šio pasikeitimo rezultatas yra įvykęs pasikeitimas tiek organizme (ar jo dalyse) tiek jį supančioje aplinkoje. Vykstant kontaktui ties kontakto ribomis tam tikra medžiaga/energija yra “išleidžiama” iš individo į aplinką, o tam tikra sulaikoma viduje bei tam tikra medžiaga/energija yra “įleidžiama” iš aplinkos į individą bei tam tikra “neįleidžiama” (pvz. oras, vanduo, maistas, garsas, vaizdas, žodis, judesys, kt.). Geras kontaktas pasižymi šiais dalykais: 1.Aiškus skirtumo tarp organizmo/individo ir aplinkos suvokimas; 2.Adekvatus energijos/medžiagos pralaidumas ties kontakto ribomis; 3.Adekvatus pasikeitimas energija/medžiaga tarp individo ir aplinkos, kuris sąlygoja pasikeitimą tiek individe tiek aplinkoje. Asmenybės vystymasis ir augimas yra betarpiškai susijęs su kontaktu tarp individo ir aplinkos (bei tarp individo „dalių“), kuris sąlygoja nuolatinę asmenybės reorganizaciją ir “augimą”, perdirbant ir asimiliuojant individui į savo organizminę/asmenybinę visumą tai kas nauja ateina iš aplinkos bei „išmetant” į aplinką tai ko organizmas/asmenybė negali arba nenori asimiliuoti.

 

Geštalto požiūris į pasikeitimo procesą

Pasikeitimas vyksta ties kontakto ribomis. Vienas iš pagrindinių geštalto terapeuto tikslų yra padėti individui ar socialinei sistemai (porai, šeimai, grupei, organizacijai, kt.) tirti savo suvokimą bei pasipriešinimus pasikeitimams. Mūsų tikslas nėra “priversti” individą (sistemą) keistis, bet padėti jam pamatyti pasikeitimo poreikį ir galimybes bei valdyti pasikeitimo procesą. Geštalto “paradoksali” pasikeitimo teorija (A.Beiseris,1970) moko jog siekiant pasikeitimo, visų pirma reikia pilnai patirti ir įsisąmoninti kas esi ir kas yra, prieš stengiantis būti kuo (dar) nesi, pasiekti to ko (dar) nėra.

 

Poliariškumai

Poliariškumų koncepcija užima svarbią vietą ne tik geštalto terapijoje, bet ir visoje žmonijos kultūros raidoje bei atspindi reiškinius egzistuojančius tiek fiziniame pasaulyje, tiek mūsų subjektyviuose išgyvenimuose. Poliariškumų pavyzdžiai: Blogis ir Gėris, Pragaras ir Rojus, Dievas ir Velnias, Gimimas ir Mirtis, In ir Jan, Vyras ir Moteris, Vedybos ir Skyrybos, Autonomija ir Priklausomybė; Jausmai ir Protas,  Emocionalus ir Racionalus, Intelektualus ir Intuityvus, Atsipalaidavęs ir Įsitempęs, Agresyvus ir Švelnus, Išreiškiantis ir Sulaikantis, Ryžtingas ir Abejojantis, Ramus ir Nerimastingas, Analizė ir Sintezė, Turinys ir Procesas,„Top-Dog“ ir „Under-Dog“, Figūra ir Fonas ir tt. Teoriškai sveikas žmogus talpina savyje daugybę tarpusavyje susijusių, įsisąmonintų bei vienas kitą papildančių ir integruotų priešingybių – savo asmenybės savybių. “Sutrikusio” žmogaus tam tikros asmenybės savybės yra nesuvoktos, nepriimtinos ar neišvystytos, elgesys rigidiškas ir stereotipiškas. Jis dažniau išgyvena intraasmeninius ir tarpasmeninius konfliktus, kurie atspindi asmenybės nesuvoktų ir neintegruotų poliariškų “psichinių jėgų” pasireiškimą, susidūrimą ir konfliktą.

 

Fenomenologija ir Fenomenologinis stebėjimas

Fenomenologiją galima apibrėti kaip mokslą nagrinėjantį esančius, pasirodančius reiškinius, kuriuos mes suvokiame tiesiogiai (čia ir dabar) savo jutimo organais ir sąmone. Fenomenologija nagrinėja kaip žmogus patiria save ir pasaulį bei stengiasi pažinti žmogaus patyrimą ne tiek intelektualaus pažinimo kiek betarpiško suvokimo prasme - pažinti koks yra subjektyvus žmogaus išgyvenimas čia ir dabar, momentas po momento. Fenomenologinis stebėjimas reiškia terapeuto bandymą suvokti, ”atspindėti” kito žmogaus patyrimą tokį koks jis yra. Tai yra tarsi bandymas pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis, bandymas suvokti kito žmogaus pasaulį taip kaip jis jį patiria tiesiogiai, betarpiškai, esamuoju momentu. Siekiant šio tikslo visų svarbiausia yra nesiremti išankstinėmis nuomonėmis ar požiūriais, idėjų sistemomis kas yra, turi ar neturi būti, o tiesiog savo “švaria” sąmone “atspindėti” kitą žmogų, jo vidinius išgyvenimus ir veiksmus.

 

Sistemų teorija

Sistema yra tarpusavyje susijusių ir vienas kitą veikiančių elementų visuma, kuri: turi tam tikras ribas; yra dalinai autonomiška ir dalinai priklausoma; yra sudaryta iš mažesnių posistemių ir yra dalis didesnės visumos; kontaktuoja su išorine aplinka ir savo posistemėmis; turi tam tikrą paskirtį. Remiantis šia teorija galima teigti, jog žmogus taip pat yra tam tikra sistema, sudaryta iš tarpusavyje susijusių ir sąveikaujančių psichofiziologinių posistemių. Tuo tarpu žmonės bendraudami tarpusavyje sukuria socialines sistemas, tokias kaip poras, šeimas, grupes, organizacijas, bendruomenes ir tt. Siekdami geriau suprasti ir valdyti socialinėse sistemose vykstančius procesus mes sukuriame sistemos lygių koncepciją. Sistemos lygiai yra konceptualus, tam tikrų ribų sistemoje užbrėžimas, kuris padalina sistemą į tam tikrus lygius, pagal realias sistemos charakteristikas. Pvz. konsultuodami porą mes išskiriame individualų/intraasmeninį, tarpasmeninį ir diadinį/poros lygius, dirbdami su grupe: individualų, tarpasmeninį, pogrupinį bei grupinį lygius, na, o konsultuodami organizacijas dar ir tarpgrupinį bei organizacinį lygius. Tuo pačiu metu egzistuoja ir funkcionuoja visi sistemos lygiai, tačiau tam tikru metu yra naudingiau ir prasmingiau sutelkti didesnį dėmesį ir nukreipti intervencijos energiją į tam tikrą sistemos lygį, siekiant padaryti specifinį poveikį tame lygyje ir apskritai sistemoje. Kadangi visi sistemos lygiai tarpusavyje susiję, pokytis bet kuriame iš jų pasireikš ir visuose kituose lygiuose, todėl terapeutas/konsultantas turi matyti ir įvertinti ne tik intervencijos poveikį tame lygyje į kurį buvo nukreipta intervencija, bet ir jos poveikį kituose lygiuose.

 

Lauko teorija. Figūra ir fonas/bazė

Lauko teorija moko, jog visi reiškiniai yra nuolat kintantys, tarpusavyje betarpiškai susiję ir egzistuojantys tik santykyje vienas su kitu lauko elementai. Tai reiškia, jog visa kas egzistuoja, egzistuoja tik santykyje vienas su kitu ir pasireiškia kaip nuolat kintančios materijos/energijos formos (pvz. organizmas ir aplinka, aš ir kiti ir tt.). Mūsų sąmonė taip pat yra lauko dalis ir kiekvieną akimirką kai mes suvokiame, mes organizuojame, skirstome lauką į tai kas dominuoja mūsų suvokime (geštalto psichologai tai pavadino figūra) sąryšyje su tais lauko elementais, kurie esamuoju momentu yra už mūsų įsisąmoninimo ribų arba tik dalinai suvokiami (tai mes vadiname fonu/baze).Visa kas egzistuoja, egzistuoja tik santykyje vienas su kitu, todėl figūra neįgali egzistuoti be fono ir atvirkščiai. Visi lauko elementai, kaip ir mūsų sąmonė nepaliaujamai kinta, įgaudama vis naujas ir naujas formas: tai kas dar prieš kelias akimirkas buvo figūra tampa fonu, tai kas buvo fonu tampa figūra. Jeigu jūs dėmesingai skaitote šiuos žodžius, šie žodžiai ir jų prasmė jums ir yra figūra. Tačiau laukui nuolat kintant, kinta ir jūsų sąmonė, jūsų sąmonei kintant keičiasi ir laukas. Gal būt jūs dabar pajutote, jog jūsų burna išdžiūvo ir jūs suvokėte, kad norite gerti arba gal jūs žvilgterėjote į laikrodį ir prisiminėte, jog jūsų laukia kiti reikalai, o gal būt jūsų dėmesį staiga patraukė stiprus garsas už lango arba mobiliojo telefono skambutis. Visa tai kintančios figūros - lauko elementai dar prieš akimirką buvę fone, dabar tampa figūromis, na o perskaityti žodžiai dar prieš akimirką buvę figūra - tampa fonu. Galima pasakyti, jog figūra yra tai į ką esamuoju momentu nukreiptas mūsų dėmesys, tai kas dominuoja mūsų suvokime, tai kas mums svarbiausia. Kas vienu momentu tampa figūra, o kas fonu lemia besikeičiančio lauko sąlygos. Tam tikrais momentais figūros atsiradimą, vystymąsi ir išnykimą sąlygoja mūsų asmeniniai poreikiai ir norai, kitomis akimirkomis stiprūs išorinės aplinkos dirgikliai. “Gera”/“sveika” figūra yra: glaudžiame” santykyje su fonu, tačiau išsiskirianti iš fono; aiškiomis ribomis; “nekonfliktuojanti” su kitomis figūromis; susiformavusi iš adekvačių (realybei) jutiminių duomenų; turinti energijos, tam tikrą kryptį ir potencialiai talpinanti savyje tam tikrą veiklą. Tai reiškia, jog sveikas žmogus sugeba aiškiai išskirti ir įsisąmoninti kas jam svarbu, ko jis nori, adekvačiai suvokti save ir aplinką, turi energijos, mato kryptį bei sugeba tikslingai veikti siekdamas patenkinti savo fizinius, emocinius, intelektualinius ar dvasinius poreikius. Šį procesą mes vadiname laisvu funkcionavimu, kuris kyla iš natūralios organizmo savireguliacijos. Jeigu įsisąmoniname šią prigimtinę mūsų organizmo savireguliaciją, mes galime (remdamiesi savo suvokimais, patirtimi, intelektu, žiniomis) kūrybiškai prisitaikyti (o ne pasyviai adaptuotis) esamame lauke ir išlaikyti dinamišką pusiausvyrą su aplinka, aktyviai keisdami ją bei patys keisdamiesi.

 

Geštalto asmenybės/savasties (angl. Self) teorija

Kas Aš esu? Kas yra tas “AŠ”? Kas yra mano savastis? Ką reiškia būti savimi? Kas yra tikroji mūsų prigimtis? Ar tai kūnas, protas, siela, procesas, iliuzija, realybė? Šie ir kiti klausimai kyla žmonijai nuo gilios senovės, siekiant rasti atsakymą į vieną svarbiausių žmogaus būties klausimų. Žmonija žino daug įvairių atsakymų: filosofinių, psichologinių, religinių ir tt. Čia pateikiamas geštalto terapijos atsakymas yra vienas iš jų. “Geštalto terapijos” (F.Perls, R. Hefferline, P.Goodman, 1951) autoriai rašo: “Kompleksinę kontaktų sistemą, reikalingą prisitaikymui sudėtingame lauke, mes vadiname savuoju “Aš’, “Savastimi” (angl. Self). ”AŠ” nėra fiksuotas dalykas.”Aš” egzistuoja visur ir visada, kur yra sąveika ties kontakto ribomis”. Kaip pabrėžia D. Latneris (1992): “Aš” egzistuoja visur kur vyksta kontaktas, ne kaip papildomas psichikos/dvasinis objektas, bet kaip figūros formavimosi procesas individe“ bei G. Vyleris (1996): “Aš“ yra visuminio lauko apjungėjas, integruojantis vidinį ir išorinį patyrimą.“Aš”priklausomai nuo skirtingų saviorganizacijos būdų pasireiškia tam tikromis formomis, kurios vadinamos “Aš” struktūromis arba funkcijomis. Šios sąlyginės funkcijos yra vadinamos: Ego, Id, Asmenybė ir Vidurinė forma. Sveiko žmogaus “AŠ” yra vieningas, talpinantis savyje fizinių, emocinių, kognityvinių procesų visumą. Kada ši visuma suskyla įvairios mūsų funkcijos tampa nebeharmoningos santykyje viena su kita bei aplinka ir sveikas žmogaus funkcionavimas sutrinka. Terapija tam tikra prasme yra harmoningas visų “Aš” funkcijų subalansavimas ir apjungimas, siekiant užtikrinti žmogaus vidinį vientisumą bei dinamišką pusiausvyrą su aplinka.

 

Geštalto patyrimo ratas/ciklas

Klivlendo geštalto mokykla siekdama aprašyti figūros vystymąsi bei apskritai žmogiško patyrimo procesą sukūrė modelį vadinamą geštalto patyrimo ratu/ciklu (GPR). Geštalto patyrimo ratas/ciklas naudojamas kaip diagnostinis modelis įvertinant individo (sistemos) funkcionavimą ir kaip stebėjimo įrankis, leidžiantis santykinai nuosekliai ir patikimai stebėti individo (sistemos) elgesį. GPR pagrindus padėjo dar pats F.Perls (1947), vadinęs jį savireguliacijos arba metabolizmo ratu/ciklu. Vėliau šį modelį išvystė ir darbui tiek su individais, tiek su įvairiomis socialinėmis sistemomis pritaikė Klivlendo geštalto instituto mokykla (I. Polster ir M. Polster, 1973, J. Zinker, 1977, E.C. Nevis, 1987 ir kiti). Geštalto patyrimo ratas/ciklas (GPR):

  1. GPR aprašo organizminės savireguliacijos procesą organizmo/aplinkos lauke;
  2. GPR aprašo figūrų (geštaltų) atsiradimo, vystymosi ir suirimo procesą;
  3. GPR vaizduoja individo kontaktavimo procesą su aplinka arba savo posistemėmis, akcentuojant figūrą.
  4. GPR fazės (jutimų, suvokimo, energijos mobilizacijos, veiklos, kontakto, užbaigimo/išėjimo, asimiliacijos) bei jų ribos yra sąlyginės ir atspindi nenutrūkstamą patyrimo tėkmę.
  5. Nors GPR pirmapradiškai buvo sukurtas aprašyti individo momentinį patyrimą, šį modelį galima naudoti analizuojant įvairių socialinių sistemų funkcionavimą bei jo ilgalaikį tęstinumą. 
  6. Sveiką individo (sistemos) funkcionavimą nusako sugebėjimas formuoti, vystyti ir suardyti adekvačiausias individo (sistemos) poreikiams figūras santykyje su savo posistemėmis ir aplinka, išlaikant ir užtikrinant savo vientisumą ir dinamišką pusiausvyrą su aplinka.
  7. Kuo ankščiau GPR pasireiškia sutrikimas/blokas/pasipriešinimas tuo labiau tikėtina, kad patyrimas: 1) susideda iš senai susiformavusių fiksuotų geštaltų; 2) sąlygotas biologiškai, o ne elgsenos; 3) sunkiau įsisąmoninamas ir tuo pačiu sunkiau “pasiduodantis” terapiniam poveikiui ir pokyčiui. 
  8. Sutrikimas bet kurioje GPR fazėje paveiks ir kitas fazes. Didžiausio terapinio efekto galima tikėtis veikiant tą fazę, kurioje pirmapradiškai atsirado sutrikimas (tačiau galima gauti teigiamą terapinį pokytį veikiant ir kitas fazes). Intervencijos dažniausiai turi pasikartoti daug kartų, tam kad būtų pasiektas ilgalaikis pokytis.

FAZĖS:

  1. Jutimų fazė – santykinai neorganizuoti, “žali duomenys” kyla iš gilesnės bazės į suvokimą. 
    Biologiniu požiūriu: jutimai ateinantys iš jutimo organų (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas, kūno jutimai: procesai, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema „atspindi“ išorinę ir vidinę aplinką). 
    Asmenybiniu požiūriu: emocijos, jausmai, mintys. 
    Sisteminiu požiūriu: visa informacija prieinama sistemai.
  2. Figūros susiformavimo (suvokimo/įsisąmoninimo (anglų k. awareness) fazė - suvokimo proceso metu jutiminė informacija įsisąmoninama sujungiant ją į prasmingą visumą – geštaltą – organizuotą figūrą, kuri turi energijos, tam tikrą kryptį ir potencialiai talpina savyje tam tikrą veiklą. 
    Biologiniu požiūriu: alkis, troškulys, savisauga, seksualinis potraukis, kt. 
    Asmenybiniu požiūriu: emocijos, jausmai, loginis mąstymas, intuicija, kt. 
    Sisteminiu požiūriu: sprendimai, bendrai pasirinkta kryptis, kt.
  3. Mobilizacijos fazė – Energijos ir resursų mobilizavimas veiklai ir kontaktui. 
    Biologiniu požiūriu: širdies darbo, kvėpavimo suaktyvėjimas, glikogeno kraujyje padidėjimas, motorinių funkcijų pasiruošimas veiklai. 
    Asmenybiniu požiūriu: susijaudinimas, susidomėjimas, asmeninio pajėgumo jausmas, valia, kt. Sisteminiu požiūriu: Bendras susidomėjimas, susijaudinimas, resursai prieinami sistemai.
  4. Veiklos fazė – veikla vedanti į kontaktą (figūros “patenkinimą”). 
    Biologiniu požiūriu: fizinis/motorinis judėjimas, psichomotorinė veikla. 
    Asmenybiniu požiūriu: emocinė išraiška, mentalinė veikla “vairuojanti” veiklą. 
    Sisteminiu požiūriu: sistemos dalių veikla siekianti tam tikro tikslo.
  5. Kontakto fazė – Susitikimas ir pasikeitimas energija/medžiaga ties kontakto ribomis, sąlygojantis pokytį.
    Biologiniu požiūriu: kramtymas, rijimas, fizinis kontaktas, orgazmas, kt. 
    Asmenybiniu požiūriu: fizinių emocinių, intelektualinių, dvasinių poreikių ir norų (pvz. troškulio, alkio, seksualinio, saugumo, meilės, savirealizacijos, kt.) patenkinimas kontaktuojant su aplinka. 
    Sisteminiu požiūriu: sistemos tikslų pasiekimas, įgyvendinimas.
  6. Užbaigimo/Išėjimo/Asimiliacijos fazė – Nuėjimas nuo kontakto, figūros išnykimas. 
    Biologiniu požiūriu: virškinimas, asimiliacija, atsipalaidavimas, poilsis. 
    Asmenybiniu požiūriu: Nurimimas, atsitraukimas, apmąstymas. 
    Sisteminiu požiūriu: pasikeitimų įvertinimas, integravimas, kt.
    Asmeninės bazės reorganizavimas/restruktūrizavimas: Jeigu patyrimas buvo pilnavertiškai išbaigtas ir poreikis ar noras patenkintas, prasideda atėjusios iš aplinkos medžiagos/energijos/informacijos perdirbimas, asimiliavimas ir integravimas į savo organizminę/asmenybinę visumą bei „išmetimas” į aplinką tai ko individas negali asimiliuoti, tai kas jam nėra reikalinga. Tokiu būdu asmenybė keičiasi, vystosi ir auga.

 

Neužbaigtas reikalas/neužbaigtas geštaltas

Dar XX amžiaus pirmoje pusėje geštalto psichologai atrado, jog kiekvienas geštaltas – kiekvienas poreikis siekia būti išbaigtas kiek galima geriau pagal esamo lauko sąlygas. Ši įgimta mūsų sąvybė pasireiškia kaip natūralus procesas (laisvas funkcionavimas), kylantis iš natūralios mūsų organizmo savireguliacijos. Kai šis natūralus poreikių ir norų patenkinimo procesas sutrinka dėl asmeninio neadekvataus elgesio arba nepalankių lauko sąlygų (pvz. noriu gerti, tačiau nėra gėrimo, noriu valgyti, tačiau nėra maisto, noriu būti su man svarbiu žmogumi, tačiau jo nėra šalia), mes kenčiame tol kol noras ar poreikis egzistuoja ir yra nepatenkinamas. Net ir neadekvataus elgesio atveju mes tam tikrais būdais siekiame patenkinti šį poreikį ir užbaigti geštaltą – užbaigti neužbaigtą reikalą. Deja šie būdai, kuriuos mes vadiname pasipriešinimais, nors ir yra kūrybiški prisitaikymai specifinėse sąlygose, nėra adaptatyvūs (nevedantys į pilnavertį poreikių ar norų patenkinimą ir dinamišką pusiausvyrą su aplinka) ir pasireiškia tam tikrais požymiais i stereotipiško elgesio formomis.

 

Pasipriešinimai

Pasipriešinimas yra kūrybiškas prisitaikymas specifinėse sąlygose, tačiau neadaptatyvus dabartinėse sąlygose, dabartiniu, esamuoju metu.

  • Pasipriešinimas yra mūsų asmenybės dalis/aspektas (kurio mes nesuvokiame arba tik dalinai suvokiame), trukdantis mums adekvačiai organizuoti save santykyje su aplinka. 
  • Įvairios pasipriešinimų formos pasireiškia kaip sutrikimai/blokai tam tikrose patyrimo rato fazėse, sutrikdantys žmogaus natūralią organizminę savireguliaciją. 
  • Pasipriešinimas yra kontakto ribų iškraipymas, kylantis iš neadekvačios organizminės savireguliacijos bei sąlygojantis neadaptatyvų kontaktą su aplinka.
  • Pasipriešinimas tam tikru mastu visada atspindi žmogaus (ar socialinės sistemos: poros, šeimos, grupės, organizacijos) poreikį išlaikyti savo vientisumą ir integralumą. Todėl mes nelaužome pasipriešinimo, bet stengiamės padėti žmogui suvokti kaip jis (ar sistema) funkcionuoja bei sąmoningai ir kryptingai keistis. 
  • Norint kuo tiksliau individualiu ir sisteminiu požiūriu įvertinti kiek pasipriešinimas yra “sveikas”/”nesveikas”, naudingas/nenaudingas individui ar sistemai reikia įvertinti: didesnius sistemos lygius, kuriuose egzistuoja individas ar sistema (aplinką, sąlygas) bei individo ar sistemos tikslus ir vertybes. 
  • Suvoktas ir sąmoningai pasirenkamas pasipriešinimas vadinamas kontakto stiliumi, kuris gali būti adekvatus, kūrybiškas individo prisitaikymas, elgesys specifinėse sąlygose, tam tikru metu.

 

Pasipriešinimų formos

Desensitizacija

Desensitizacija yra sutrikimas, pasireiškiantis GPR jutimų fazėje kai dėl jutiminės informacijos “spragų” nesusiformuoja arba susiformuoja neadekvati figūra/neadekvatus suvokimas.
Desensitizaciją padeda pažinti: Trūksta kontakto su pojūčiais, emocijomis, jausmais. Tam tikros kūno zonos, vietos, dalys gali būti nejautrios ar ignoruojamos. Gali pasireikšti intelektualizavimas nekreipiant dėmesio, nesuvokiant ar ignoruojant pojūčius ir emocijas arba nuobodulys, slopinimas, “viskas vienodai”, “lėkšto, sauso gyvenimo” jausmas. 
Desensitizacija sąlygoja: Jutiminės spragos sutrikdo visą tolesnį patyrimo rato procesą, skatina žmogų užpildyti patyrimą projekcijomis, fantazijomis, intelektualizacija, kt. Santykiai su aplinka tampa neadekvatūs realybei, paprastai pasižymi “mechanišku” racionalumu, jutiminiu ir emociniu šaltumu, intelektualiu pragmatiškumu, kt.
Desensityvinis kontakto stilius sąlygoja: Kada jutiminės informacijos srautas yra pernelyg intensyvus, “užliejantis”, skaudus, greitas, desensitizacija leidžia žmogui apsaugoti save, neprarasti “žemės iš po kojų”, laipsniškai “sugerti” jutiminę, emocinę informaciją į savo asmeninę bazę. Arba kai mūsų elgesys yra orientuotas į tam tikrą tikslą, kurio mes valingai siekiame, kartais vardan šio tikslo prisiverčiame nekreipti dėmesio į kylančius nemalonius pojūčius ar emocijas. Šiuo atveju svarbu, kad įsisąmonintume, “kuo mokame ir kokia yra šio tikslo kaina”. 
Darbas su desensitizacija paremtas: 1. Dėmesio sutelkimu į tai kas yra nujautrinta (kūno procesus, pojūčius, emocijas, jausmus, kt.). 2. Kvėpavimo valdymu.3. Specifiniais darbo su kūno procesais metodais.

 

Introjekcija

Introjekcija yra tam tikrų dalykų visumos paėmimas iš aplinkos ir jos “prarijimas”, neperdirbant ir neasimiliuojant jos pagal savo poreikius ir patyrimą. Tai yra procesas, kurio metu iš aplinkos į žmogų yra “įdedami”ar pats žmogus “įsideda” tam tikrus dalykus: idėjas, vertybes, įsitikinimus, požiūrius, normas, elgesio stereotipus, kt., tačiau jų “nesuvirškina”, neperdirba, nepaverčia savo “kūnu ir krauju”. Introjekcija yra sutrikimas pasireiškiantis GPR suvokimo/įsisąmoninimo fazėje ir dalinai energijos mobilizacijos fazėje. 
Introjekciją padeda pažinti: Žmogaus rėmimasis vertybėmis, požiūriais, normomis, net jeigu jos neatitinka jo dabartinio patyrimo. Poreikis išlaikyti “fiksuotą” pasaulio vaizdą, stengiantis jį sutalpinti į introjekcijos rėmus, neretai neigiant į rėmus netelpančios realybės. Dažnai pasireiškia “mechaniškas” elgesys bei gyvybingumo trūkumas.
Introjekcija sąlygoja: Pasirinkimo praradimą. Nesugebėjimą įgyvendinti, patenkinti savo adekvačių poreikių. Energijos suvaržymą, “įšaldymą”. Savo individualybės, unikalumo praradimą.
Introjekcinis kontakto stilius sąlygoja: kada tikslai, sąlygos ar vertybės reikalauja taupyti laiką, energiją, sveikatą ar gyvybę, primame žinias, pagalbą, nuorodas, mokomės modeliavimo, imitacijos ir kitokiais būdais netikrindami, neperleisdami per savo patyrimą. Be to yra dalykų kurių neįmanoma arba neturime galimybių patirti ir patikrinti, todėl juos galime tiktai priimti ar nepriimti, jais tikėti ar netikėti. 
Darbas su introjekcijomis yra paremtas: 1. Savo patyrimo atskiriamu nuo introjekcijos bei jos atpažinimu ir išskyrimu; 2. Introjekcijos destrukcija, ją išmetant ar asimiliuojant į asmenybinę visumą; 3. Vidinių individo bazės struktūrų reorganizavimu ir naujos integruotos visumos suformavimu.

 

Projekcija

Projekcija yra priskyrimas aplinkai ar aplinkos objektui (-ams) tam tikrų dalykų: požymių, savybių, pojūčių, jausmų, minčių, kt. kurie priklauso individui, kuris juos priskiria (t.y. priskiriami aplinkai dalykai yra paties individo neįsisąmoninta dalis). Projekcija gali pasireikšti šiomis formomis: 1. Nesuvokta asmenybės dalis priskiriama aplinkai; 2. Priskyrimas dabartinei aplinkai buvusių patyrimų ir kitos aplinkos aspektų: rolių, jausmų, minčių, norų, kt. (taip pat apima perkėlimą ir kontraperkėlimą). Projekcija pasireiškia GPR suvokimo/įsisąmoninimo fazėje. 
Projekciją padeda pažinti: Naudojama “Tu”, “Tai” kalba. Projektuojantis žmogus yra linkęs fiksuotai, ribotai vertinti aplinką ar save, naudoja daug teorijų, paaiškinimų užuot pasirėmęs čia ir dabar realybės suvokimu ir patirtimi. Gali taip pat pasireikšti rigidiškas vertinimas, moralizavimas, kitų kaltinimas, žodžių: “turi, privalai, taip reikia, privalo, turi būti,” naudojimas, kalbėjimas su įsitikinimu ką kitas žmogus jaučia, galvoja, daro ir tt. 
Projekcija sąlygoja: Iškreipiamas, sumažinamas, prarandamas savęs (tam tikrų savo asmenybės aspektų) pažinimas, o kontaktas su aplinka sutrinka ir tampa fiksuotas, iškreiptas ar konfliktiškas, paremtas labiau projektuojamais dalykais (vertinimais, taisyklėmis, įsitikinimais, koncepcijomis, kt.), o ne esama realybe.
Projekcinis kontakto stilius gali pasireikšti: Kaip sugebėjimas priskirti aplinkai tai, kas iš tiesų jai priklauso. Taip pat kaip sugebėjimas empatiškai įsijausti, pajusti, suprasti kitą žmogų. Kaip ateities planavimas, galimų situacijų numatymas, prognozavimas, kūrybinis, meninis, mokslinis projektavimas. 
Darbas su projekcijomis yra paremtas: 1. Projekcijos sugražinimu projektuotojui: didinant jo suvokimą kuo jis remiasi projektuodamas bei priešpastatant projekcijai esamą realybę (atstatant projektuotojo sugebėjimą adekvačiai matyti, girdėti, (remtis ir kitais pojūčiais), jausti, suvokti aplinką ir save. 2. Identifikuojantis su projekcija; išreiškiant projekciją pirmuoju asmeniu (“Aš”). 3. Projekcijos kilmės atpažinimu (dažnai susiję su introjekcija) ir darbu su ja.

 

Retrofleksija

Retrofleksija yra procesas, kurio metu žmogus sulaiko savyje tai kas kilo ir susiformavo jo viduje (noras/poreikis) ir kas pirmapradiškai yra nukreipta į aplinką (minties, žodžio, emocinės išraiškos ar fizinio veiksmo formomis). Retrofleksijos formos gali būti įvairios: 1) psichofizinė išraiška to kas kilo pirmapradiškai viduje yra psichomotoriškai sustabdoma; 2) tai kas pirmapradiškai kilo viduje yra nukreipiama į save; 3) daroma sau tai, ko žmogus norėtų gauti iš aplinkos. Retrofleksija pasireiškia GPR mobilizacijos ir dalinai veiklos fazėse. 
Retrofleksiją padeda pažinti: Kūno procesų stebėjimas (retrofleksija visada susijusi su psichomotoriniu sulaikymu). Galimos psichosomatinės disfunkcijos ir sutrikimai. Fiksuota autonomija, rėmimasis vien tik savimi. Kontaktų su aplinka mažėjimas, užsisklendimas savyje, kt. Santykiai su žmonėmis dažnai pasižymi šaltumu, įtampa, atsargumu.
Retrofleksija sąlygoja: Mobilizuota veiklai ir neišreikšta energija “nerasdama” išėjimo į aplinką neigiamai veikia žmogų, sąlygodama fizinę ir emocinę įtampą, psichosomatinius sutrikimus, depresiją ar net savižudybę, arba energija nevaldomai, destruktyviai (pyktis, neadekvati agresija) išsiveržia į išorę aplinkos (pvz. kitų žmonių atžvilgiu). 
Retrofleksinis kontakto stilius: Ne visos mūsų reakcijos, norai nukreipti į aplinką yra sveiki ir adekvatūs. Ne visus mūsų poreikius gali ar privalo tenkinti aplinka, daugelį dalykų mes galime padaryti remdamiesi savimi, savo vidiniais resursais. Sąmoningai retroflektuodami mes mokomės dirbti savo “vidinį darbą”, geriau pažinti save. 
Darbas su retrofleksija paremtas: 1. Kliento sąmoningumo didinimu, padedant jam pastebėti ir suvokti savo retrofleksiją bei visa kas su ja susiję 2. Pirmapradžio noro/poreikio nukreipto į aplinką identifikavimu ir įsisąmoninimu. 3. Išryškinimu konflikto tarp poreikio/noro ir jo sulaikymo bei eksperimentiniu konflikto sprendimu.

 

Defleksija

Defleksija yra procesas, kurio metu vengiama tiesaus, stipraus kontakto, nukreipiant dėmesį ar veiksmo išraišką nuo esamų, adekvačių esamoje situacijoje kontakto ribų (nuo esamo aplinkoje adekvataus kontakto objekto) į kitą aplinkos objektą - pakaitalą. Defleksija gali pasireikšti adekvatų esamoje situacijoje kontakto objektą pakeičiant kitu aplinkos objektu arba sumažinant tiesaus kontakto energiją. Defleksija pasireiškia GPR veiklos fazėje.
Defleksiją padeda pažinti: Pojūčių, jausmų, minčių nenuoseklumas, “šuoliai”, “nukrypimai nuo temos” ir tt. Dėmesio nukreipimas (pvz. temos pakeitimas) nuo esminių dalykų. Emocijų, jausmų “nudrenavimas, nufiltravimas”, betarpišką kontaktą pakeičiant intelektualizacija, abstrakcijomis ar nukreipiančiu jumoru. 
Defleksija sąlygoja: Nors kontaktas ir įvyksta, pasikeitimas energija/informacija tarp kontaktuojančių pusių yra nepakankamas, todėl jo kokybė netenkina vienos ar abiejų kontaktuojančių pusių, atsiranda nepasitenkinimo jausmas, tarsi sakantis, jog “buvo prašauta pro šalį”. 
Defleksinis kontakto stilius sąlygoja: Egzistuoja situacijos, kuriose adekvatu sumažinti, susilpninti kontakto intensyvumą (pvz. pernelyg agresyvaus konflikto atveju.) Taip pat egzistuoja situacijos, kuriose mums kyla labai stiprūs pojūčiai, emocijos, mintys, kurių mes negalime ar nenorime panaikinti, todėl nukreipiame savo intensyvius pojūčius, jausmus, mintis, taip išvengdami galimai žalingo sau ar kitiems tiesaus kontakto. 
Darbas su defleksija paremtas: 1. Suvokimo didinimu, nukreipiant žmogaus dėmesį į esamuoju momentu pasireiškiantį deflektavimo procesą. 2. Eksperimentinių sąlygų sukūrimu deflektuojamo patyrimo tiesioginei išraiškai, einant į tiesų kontaktą su realiu ar įsivaizduojamu aplinkos objektu. 3. Esant poreikiui defleksijos kilmės (pvz. introjekcijos, projekcijos, kt.) atpažinimu ir darbui su ja.

 

Konfluentiškumas

Konfluentiškumas yra kontakto ribų/skirtumų sumažinimas, neigimas, nesuvokimas, tokiu būdu sumažinant kontakto su aplinka (ir/ar savo asmenybės dalimis) intensyvumą ir kokybę arba nesugebant atsiskirti nuo aplinkos. Konfluentiškumas yra sutrikimas pasireiškiantis GPR kontakto fazėje. 
Konfluentiškumą padeda pažinti: Išvystyta “Taip” funkcija ir neišvystyta “Ne” funkcija. Žmogus nesugeba atskirti save nuo aplinkos (pvz. kitų žmonių požiūrių, vertybių, norų), suvokti ir išryškinti savo patyrimo (savo jausmų, minčių, poreikių, norų). F.Perls žodžiais tariant žmogus “nežino kur jis pasibaigia ir kur kiti prasideda”. 
Konfluentiškumas sąlygoja: Kadangi ribos yra neaiškios ar visai išnyksta, vienai ar abiem kontaktuojančioms pusėms kyla nepasitenkinimo, monotonijos, stagnacijos, emocinės energijos trūkumo jausmas. Pasikeitimas energija tarp individo ir aplinkos yra neaiškus, neapibrėžtas, sunkiai suvokiamas, sąlygojantis nepasitenkinimą kontakto kokybe. 
Konfluentiškas kontakto stilius sąlygoja: Daro skirtumus mažiau apibrėžtus, todėl tam tikrose situacijose padeda išvengti “aštraus” kontakto, didina saugumą, sumažina riziką. Kada žmonės pernelyg “įsitvirtina” savo asmeninėse skirtingose nuomonėse ar požiūriuose, sąmoningas konfluentiškumas gali padėti “atsistoti ant bendros žemės”: atrasti daugiau bendrumų, savitarpio supratimo, kompromiso, susitaikymo, vienybės ir tt. 
Darbas su konfluentiškumu paremtas: 1. Didesne diferenciacija: ribų išryškinimų, ypač tarpasmeninio kontakto metu.2. Skirtumų ir panašumų pabrėžimu, suvokimu ir ekperimentine išraiška.

 

Egotizmas

Egotizmas yra kontakto ribų sutrikimas pasireiškiantis kontakto fazėje, kai dėl ego funkcijos “hipertrofijos” individui sąveikaujant su aplinka, kontakto metu neįvyksta adekvatus pasikeitimas medžiaga/energija.
Egotizmą padeda pažinti: Perdėtas individualizmas, savitarpio priklausomybės ignoravimas. Kontakto metu perdėta savistaba ir savikontrolė bei baimė prarasti situacijos kontrolę, perdėtas dėmesio kreipimas į savo patyrimą, išvaizdą ar elgseną. Baimė, nerimas, emocinis ir psichomotorinis “sustingimas” naujoje situacijoje arba mažėjant emocinei ar fizinei tarpasmeninei distancijai. Spontaniškumo trūkumas. Kartais gali pasireikšti savęs ir savo nepriklausomybės demonstravimas, ignoravimas ir nepriėmimas kritikos, pseudointymumas, emocinis nestabilumas, ypatingas jautrumas savo asmenybės atžvilgiu bei emocinis nejautrumas kito asmens atžvilgiu. 
Egotizmas sąlygoja: Kadangi kontaktas yra “vienpusiškas” vienai ar abiems kontaktuojančioms pusėms kyla nepasitenkinimo, pusiausvyros trūkumo jausmai ir mintys. Kadangi ties kontakto ribomis neįvyksta adekvatus pasikeitimas energija egotistas gali jaustis vienišas, izoliuotas, “egzistentiškai” atskirtas nuo jį supančio pasaulio. 
Egotistinis kontakto stilius: Egotizmas yra natūralus ir normalus reiškinys tam tikruose asmenybės vystymosi ar net terapijos etapuose. Terapijoje mes dažnai susiduriame su tam tikru ego silpnumu arba momentiniais ego funkcijų praradimais, todėl tam tikrose terapijos fazėse mūsų darbas yra nukreiptas į ego funkcijų atstatymą ir ego stiprinimą. 
Darbas su egotizmu paremtas: 1.Kliento sąmoningumo didinimu, padedant suvokti ką ir kaip jis kuria santykyje su kitais. 2.Eksperimentinių sąlygų kūrimu skatinant kliento spontaniškumą. 3.Terapeuto santykis su klientu paremtas saikinga empatija ir supratimu, terapijos eigoje duodant selektyvų (ypač pradiniuose terapijos etapuose) atgalinį ryšį bei vengiant pernelyg ankstyvo (kliento ego nepriimtino) adekvataus atgalinio ryšio ar konfrontacijos.

 

PRAKTINIS GEŠTALTO TERAPIJOS TAIKYMAS

 

Geštalto terapijos esmė yra padėti žmonėms keistis eksperimentiniu būdu. Eksperimentinis būdas reiškia patyrimą, kurį žmogus (klientas/pacientas) sąmoningai išgyvena terapinio kontakto metu ir kurio metu įvyksta pasikeitimas žmogaus viduje bei jo santykiuose su aplinka. Patyrimas, kaip ir pasikeitimas šiuo atveju reiškia ne ribotą intelektualinį supratimą, bet žmogaus vidinio pasaulio ir jo elgesio santykyje su išoriniu pasauliu reorganizaciją, apimančią ne tik intelektą, bet ir jo pojūčius, emocijas, jausmus ir mintis bei psichofizinę išraišką. Siekdamas suteikti klientui patyrimą, kuris yra jo pasikeitimo pagrindas, terapinio kontakto metu terapeutas išreiškia savo autentišką buvimą, daro proceso intervencijas bei kuria eksperimentus, kurie yra eksperimentinio būdo “kertiniai akmenys”.

 

Terapinis kontaktas

Terapinis kontaktas tai terapeuto ir kliento (-ų) kontaktas terapijos/konsultavimo metu. Esminis terapeuto ir kliento santykio principas, kuriuo remiasi geštalto terapeutas terapinio kontakto metu yra vadinamas terapiniu dialogu. Terapinis dialogas tai dviejų žmonių betarpiškas susitikimas, kurio metu kontaktuojantys žmonės yra tiesūs ir atviri vienas kitam, veikia vienas kitą ir yra veikiami vienas kito. Terapinis dialogas tai “Aš – Tu “, o ne “Aš – Tai” dialogas (M. Buber). “Aš – Tu” dialoge žmonės kontaktuoja tiesiai ir betarpiškai, pabrėždami paties kontakto svarbą. “Aš – Tu” dialogo yra tokia terapeuto ir kliento kontakto forma kai: terapeutas palaiko autentišką kontaktą su klientu, “įeina į jo fenomenologinį pasaulį”, pasitinka klientą ten kur jis yra ir išreiškia savo “autentišką buvimą”.

Autentiškas buvimas

Esminiai geštalto terapeuto “autentiško buvimo” aspektai terapiniame santykyje:

  • 100% terapeuto buvimas “čia ir dabar”: dėmesio koncentracija į klientą, save ir savo santykį su klientu. 
  • Terapeutas kreipia dėmesį į procesus vykstančius kliente, savyje ir santykyje su klientu esamuoju momentu bei selektyviai dalinasi su klientu savo suvokimais. 
  • Terapeutas stengiasi atspindėti ir suvokti kliento fenomenologinį pasaulį, empatiškai įsijausti ir užjausti jį bei selektyviai išreikšti palankumą kliento asmenybei, laipsniškai atskleidžiant klientui tas jo asmenybes puses, kurios yra žalingos tiek jam pačiam, tiek aplinkai. 

Intuicija ir kūrybiškumas. Geštalto terapijoje intuityvus “žinojimas” ir buvimas kyla iš betarpiško kliento, savęs ir savo santykio su klientu suvokimo bei ankstesnės patirties sintezės. Ši sintezė, kurioje apsijungia terapeuto jutiminiai, emociniai ir racionalus aspektai yra tampriai susijusi su terapeuto kūrybiškumu, kurio veikloje geštalto terapija pasireiškia daugiau ne kaip mokslas, bet kaip menas, o geštalto terapeutas atsiskleidžia kaip kūrėjas. Pasak žymaus geštalto terapeuto D. Zinkerio (1977) kūrybiškas terapeutas integruoja dvi sąmonės formas, du buvimo pasaulyje (ir terapiniame santykyje) būdus: buvimą susikoncentravusiu ir atsipalaidavusiu; buvimą aktyviu ir gyvenimą pasyvioje, imlioje nuostaboje; analizuojant detales ir matant visumą-geštaltą; kontroliuojant ir plaukiant procese; būnant užtikrintu ir leidžiant sau sutrikti; buvimą rimtu ir žaismingu, turinčiu jumoro jausmą; buvimą smalsiu, norinčiu žinoti ir leidimą sau plaukti į neaiškumą, nežinojimą; patiriant poreikius, norus nuosekliai ir matant visumą vienu metu; įvardinant dalykus ir patiriant erdvinius vaizdinius; būnant intelektualiu ir intuityviu.”

 

Kiti terapinio kontakto aspektai

Fizinė aplinka

Konsultacijos paprastai vyksta terapeuto „teritorijoje“ (išimtinais atvejais kliento namuose) – kambaryje, kuris yra gerai izoliuotas nuo aplinkos, jaukus, neperkrautas baldais ar asmeniniais terapeuto daiktais. Terapeutas ir klientas sėdi tiesiai vienas prieš kitą 1-2 metrų atstumu (jokiems daiktams nesant tarp jų). Grupinėje terapijoje grupės nariai sėdi ratu, poros ir šeimos terapijoje poros ar šeimos nariai sėdi vienas prieš kitą, kartu su terapeutu suformuodami trikampį ar nedidelį ratą. Priklausomai nuo emocinio santykio tarp kontakto dalyvių, konsultacinės situacijos ir eksperimentavimo pobūdžio, fizinė distancija ir padėtis gali keistis: tiek terapeutas, tiek klientas (-ai) gali priartėti ar nutolti, paliesti vienas kitą, persėsti iš vienos kėdės į kitą, stovėti, judėti, kt.

Terapinis seansas

Konsultacija yra organizuojama kaip nuoseklus ir asimiliuojamas patyrimas, kurio yra ”nei per mažai nei per daug”, kad įvyktų prasmingas pokytis kliento keitimose ir augimo procese. Tokiu būdu organizuotoje konsultacijoje galima išskirti keturis etapus: 1. Įvertinimas to kas yra (savo paties (terapeuto) ir kliento suvokimo didinimas apie esamą realybę, esamos situacijos įvertinimas: figūrų ir fono įvertinimas, norų/poreikių ir pasipriešinimų įvertinimas, temų identifikavimas). 2. Pasirinkimas į ką kreipti dėmesį (svarbiausių figūrų, temų pasirinkimas tinkamu laiku). 3. Veikla pasirinkta kryptimi (darbas su pasirinkta tema: intervencijos ir eksperimentai skirti darbui su noru/poreikiu ir pasipriešinimu). 4. Pasirinktos veiklos užbaigimas (įvykusio patyrimo, pasikeitimų ir naujo kas yra įprasminimas, įtvirtinimas, asimiliavimas).

Terapinio seanso trukmė: individualioje terapijoje – 1-1:15 val. (jeigu dirbama su jausnesniu nei 12 metų vaiku:30-60 min.); poros/šeimos terapijoje – 1:30-2 val.(jeigu dalyvauja maži vaikai- 1-1:30); grupinėje terapijoje – 1:30-2:30 val.

Terapijos trukmė: Priklauso nuo terapijos tikslų, kliento asmenybės, poreikių ir galimybių. Kalbant tiek apie individualią, tiek grupinę terapiją, ilgalaikė terapija gali apimti keliasdešimt (ar net kelis šimtus seansų!) ir trukti net kelis metus, tuo tarpu trumpalaikė terapija (vertinant kiekybiškai), paprastai netrunka daugiau kaip 25-30 susitikimų. Poros/šeimos terapija dažniausiai būna trumpesnė ir retai viršija 25-30 susitikimų.

Terapinių seansų dažnumas: Susitikimai vyksta vidutiniškai vieną kartą per savaitę, tačiau tam tikrais atvejais (pvz. krizinės situacijos, gyvenimo, darbo aplinkybės, kt.) ar terapijos etapais (pradinė, vidurinė, baigiamoji terapijos fazė) gali vykti 2-3 kartus per savaitę arba kartą per 2-3-4 savaites.

Kiti terapinio santykio aspektai: Geštalto terapeutas turi turėti žinių ir sugebėjimų kaip tinkamai įvertinti ir valdyti perkėlimo ir kontraperkėlimo reakcijas (apibendrinta prasme perkėlimą ir kontraperkėlimą galima įvardinti kaip jausmų, norų, potraukių, nuostatų, fantazijų, elgesio stereotipų nesąmoningą perkėlimą iš “ten ir tada (dažniausiai iš tolimos praeities, vaikystės, santykių su tėvais patyrimų ir kt.) ”į “čia ir dabar”. Kada šį procesą atlieka klientas terapeuto atžvilgiu šis reiškinys vadinamas perkėlimu, o kai terapeutas perkelia kliento atžvilgiu – kontraperkėlimu.). 
Geštalto terapeutas taip pat turi žinoti ir stengtis išlaikyti aiškias ribas (bei reikiamu laiku su jomis supažindinti klientą), liečiančias: terapijos galimybes, tikslus, terapinio darbo orientyrus, terapinio seanso ir orientacinę terapijos trukmę, terapijos kainą, konfidencialumą, tarpasmeninius santykius ir kt.

Esminės terapeuto vertybės

Yra dalykų, kurių neįmanoma išmokti techniškai, tačiau be jų psichoterapiniai metodai ir žinios yra lyg atšipęs ar net pavojingas peilis. Manau, jog kiekvienas psichoterapeutas turėtų savo psichoterapinėje praktikoje ir terapiniame santykyje stengtis įgyvendinti mažiausiai šiuos keturis principus:

  1. Suvokimas, jog mes visi esame gyvos, jautrios ir pažeidžiamos būtybės.
  2. Sugebėjimas užjausti, suprasti ir gerbti žmogų.
  3. Nuoširdus noras padėti žmogui.
  4. Žinojimas kelio kaip padėti žmogui ir sugebėjimas realiai jam padėti šiame kelyje.

 

Proceso intervencijos

Intervencija yra bet koks sąmoningas terapeuto veiksmas, nukreiptas į klientą (-us), siekiant padaryti terapinį poveikį klientui (-ams). Proceso intervencijos yra terapeuto intervencijos, nukreiptos į čia ir dabar vykstantį procesą. Procesas yra visa tai kas ir kaip vyksta čia (šiame kambaryje, sėdint šiose kėdėse vienas prieš kitą, tavyje, manyje ir tarp mūsų (bei tarp jūsų: poros, šeimos ar grupinėje terapijoje) ir dabar (šią akimirką po akimirkos, net jei kalbamės ne tik apie dabar, bet ir apie šiandien, vakar ar rytoj). Proceso intervencijos yra skirstomos į verbalines ir neverbalines, palaikančias ir frustruojančias.

Pagrindinės verbalinių proceso intervencijų rūšys: 
Klausimai (pvz. Ką jaučiate/suvokiate/išgyvenate dabar?; Ką išgyvenate dabar kai pasakojate/prisimenate/galvojate? 
Pastebėjimai (pvz. Pastebiu, jog sulaikote savo kvėpavimą; Atrodote įsitempusi; Matau tavo akyse kaupiasi ašaros; Kada pradėjome kalbėtis šia tema, išraudai/nukreipei žvilgsnį/atsitraukei nuo manęs.). Pasidalijimai savo patyrimu (pvz. Aš džiaugiuosi/man liūdna kai girdžiu iš tavęs..;). 
Teiginiai, (pvz. Aš girdžiu tu sakai,..; Jau kuris laikas tu kalbi apie.., tačiau nieko nepasakei ką išgyveni;) 
Pasiūlymai (pvz. Atkreipkite dėmesį į savo kvėpavimą/kūną; Papasakokite apie..). Instrukcijos (Giliau įkvėpkite ir stipriau iškvėpkite; Pasakykite tai aiškiau/konkrečiau.). Intervencijų poveikis taip pat priklauso nuo balso tono, intonacijos, pauzių tarp intervencijų, verbalinės ir neverbalinės kalbos adekvatumo,intervencijų savalaikiškumo, aiškumo, kt.

Neverbalinės intervencijos: Šios intervencijos susijusios su dinamišku ir savalaikišku neverbaliniu reagavimu į kliento buvimą čia ir dabar: kūno padėtimi, fizine distancija, judesiais, veido išraiška, akių kontaktu ir kt. 
Viso proceso intervencijos dar gali būti skirstomos į palaikančias (nespecifines ir specifines) ir frustruojančias.

Nespecifinės palaikančios intervencijos. Šios intervencijos yra labiau palaikantis fonas, kuris nors ir svarbus dažniausiai nėra esminis terapinis faktorius užtikrinantis pasikeitimą. Tai yra tokios intervencijos kaip užtikrinimas konfidencialumo, dėmesingas, empatiškas kliento priėmimas ir supratimas, užuojauta, rūpestis, teigiamas įvertinimas, nuraminimas, informavimas, vilties sužadinimas, pasidalinimas savo patirtimi, kt.

Specifinės palaikančios intervencijos. Šios intervencijos yra specifiškos tuo, jog yra susijusios su konkrečiais kliento išgyvenimais ir yra skirtos paremti klientą įvairiose patyrimo rato fazėse. Pvz. skatinant dėmesio koncentraciją į tam tikrus pojūčius, jausmus, mintis, skatinant suvokimą, energijos mobilizaciją, veiklą, kontaktą ar patyrimo išbaigimą ir asimiliaciją (pvz. pasiūlymai sumažinti tempą, stabtelti, atsikvėpti, atsipalaiduoti arba instrukcijos sutelkti ir išlaikyti dėmesį, mobilizuoti, “įžeminti” save, valdyti kvėpavimą, raumenų įtampą, kt.).

Frustruojančios intervencijos. Geštalto terapijoje terapeutas dažniausiai frustruoja kliento pasipriešinimą “nepriimdamas” rezistentiško, manipuliatyvaus kliento elgesio bei stimuliuodamas į pokytį nukreiptas kliento puses. Geštalto terapeutas frustruoja, mobilizuoja klientą įvairiais būdais: kreipdamas kliento dėmesį į jo rezistentišką elgesį (pvz. Kas tau trukdo pasakyti tiesiai...); duodamas fenomenologiniais duomenimis paremtą atgalinį ryšį apie kliento rezistentišką elgesį (pvz. tu sakai, jog pyksti, bet tuo pačiu metu šypsaisi.);sustiprindamas pasireiškiantį fenomeną (instruktuodamas, imituodamas, hiperbolizuodamas kliento elgesį (pvz. gal galėtum dar tyliau kalbėti..); pasidalindamas patyrimu, konfrontuodamas, motyvuodamas (pvz. pastebiu, jog vengi kontakto, temos apie..) ir kt.

 

Eksperimentas ir jo principai

Eksperimentas yra sistematiškai organizuotas elgsenos įvykis, kurio tikslas yra suteikti klientui patyrimą, skatinantį jo paties sąmoningą pasikeitimą. 
Eksperimentas dažniausiai yra tam tikra terapeuto tarpusavyje susijusių, nuoseklių proceso intervencijų sistema siekianti ištirti, nušviesti, išspręsti tam tikrą klientui svarbų dalyką, didinant jo suvokimą bei skatinant jį keisti savo elgesį. 

  • Eksperimentas pabrėžia darymą, o ne kalbėjimą apie. Tai reiškia, jog visų svarbiausia yra suteikti klientui visuminį patyrimą (apimantį jo pojūčius, emocijas, jausmus, mintis, jo kūną ir protą), sujungiant šį patyrimą su intelektualiu šio patyrimo įprasminimu.
  • Eksperimentai yra konstruojami “aplink” tam tikras Temas. Tema, pasireiškianti intraasmeniniame lygyje talpina savyje konfliktą tarp noro/poreikio nukreipto į pasikeitimą ir pasipriešinimo šiam norui/poreikiui. Tuo tarpu temos pasireiškiančios tarpasmeniniame, diadiniame (poros), pogrupiniame ar grupiniame sistemos lygiuose apima daugiau nei vieną poros ar grupės narį bei talpina savyje skirtingų individualių norų/poreikių bei pasikeitimo ir pasipriešinimo jėgų (įvairiuose poros, šeimos, grupės lygiuose ir posistemėse) pasireiškimą ar susidūrimą. Tema, o tuo pačiu ir eksperimentai kyla ne iš terapeuto, bet iš kliento patyrimo, kitaip tariant eksperimentai nėra iš anksto terapeuto sugalvoti, bet kyla iš “čia ir dabar” klientui svarbios realybės. 
  • Tema, o tuo pačiu ir eksperimentas, žiūrint iš terapeuto pusės, talpina savyje eksperimentinį darbą tam tikra kryptimi. Tam tikras eksperimentas arba eksperimento etapas gali būti nukreiptas į darbą su noru/poreikiu arba į darbą su pasipriešinimu arba darbą su šiais poliariškumais, siekiant išspręsti konfliktą tarp noro/poreikio ir pasipriešinimo, tuo pačiu siekiant užbaigti iškeltą temą, užbaigti geštaltą.
  • Eksperimentai kuriami “saugios rizikos zonoje”. Kadangi tema talpina savyje konfliktą tarp poliariškų jėgų, klientas išgyvena vidinę įtampą. Ši įtampa yra natūralus fenomenas šioje poliariškų jėgų susidūrimo situacijoje. Jeigu įtampos eksperimente nėra, vadinasi “prašaunama pro šalį”, t.y. konfliktas nėra reikiamai iškeltas ir sprendžiamas. Jeigu įtampa darosi perdidelė, didėja rizikos laipsnis: klientas tam tikru momentu gali nebetoleruoti padidėjusios įtampos (pvz. pasireiškiančios nerimu, gėdos, kaltės jausmais) ir pradėti elgtis destruktyviai pozityvaus pasikeitimo atžvilgiu. Todėl eksperimentas turi būti laipsniuojamas “saugios rizikos zonoje”. 
  • Eksperimentas visada vyksta esamuoju momentu, “čia ir dabar”. Tai reiškia , kad praeitis, dabartis ir ateitis pasireiškia esamuoju momentu, akimirka po akimirkos.
  • Eksperimentas prasideda ir vyksta “ten kur yra klientas”. Tai reiškia, kad mes stengiamės “žiūrėti į eksperimentą kliento subjektyvios realybės akimis”, o ne “pritempti” klientą prie savo subjektyvios realybės.
  • Eksperimentai dažniausiai yra struktūruojami (temos identifikavimas, sutikimas, laipsniavimas, eksperimentinis veiksmas, užbaigimas), kitaip tariant mes kuriame eksperimentą nuosekliai ir laipsniškai, tačiau kartais eksperimentai gali pasireikšti natūraliai ir spontaniškai, sąmoningai jų nestruktūruojant, o greičiau juos intuityviai kuriant arba leidžiant eksperimentiniam procesui tiesiog natūraliai vystytis.

 

Eksperimento formos

Yra išskiriamos šios eksperimento formos:

1) Suvokimo/Įsisąmoninimo eksperimentai.

2)Valdomo/instruktuojamo elgesio eksperimentai.

3) Dramatizacijos eksperimentai.

4) Fantazijos eksperimentai.

5) Darbo su sapnais eksperimentai.

6) Namų darbo eksperimentai.

 

Suvokimo/Įsisąmoninimo eksperimentai

Suvokimo eksperimentų esmė yra kliento dėmesio nukreipimas į esamuoju momentu vykstantį patyrimą ir šio dėmesio išlaikymas nesistengiant keisti patyrimo, o tiesiog dėmesingai jį stebint. Klientas yra instruktuojamas išlaikyti dėmesingumą nieko sąmoningai nekeičiant pakankamai ilgai, tol kol įsisąmonina: kliento sąmonėje susiformuoja aiški figūra arba įvyksta vienoks ar kitoks prasmingas klientui pasikeitimas (apimant tiek jo intraasmeninius išgyvenimus, tiek jo kontaktą su aplinka) (pvz. atkreipk dėmesį ką jauti dabar (savo kūne) kai prisimeni/įsivaizduoji/galvoji apie..).

 

Valdomo/instruktuojamo elgesio eksperimentai

Šie eksperimentai pasižymi tuo, jog terapeutas instruktuoja klientą duodamas specifines instrukcijas. Šių instrukcijų tikslas padidinti kliento suvokimą ir padėti sąmoningai keisti savo elgesį. Pavyzdžiui, kliento dėmesys kreipiamas į tai, kaip jis elgiasi esamuoju momentu: (pvz. Kalbėdamas apie save, kalbėk pirmuoju asmeniu (“Aš”); Kalbėk esamuoju laiku; Kalbėk konkrečiai, aiškiai, paprastai.); Suvienyk savo verbalinę ir neverbalinę kalbą; Sustiprink save (dėmesys atkreipiamas į kliento kvėpavimą, raumenų įsitempimą, kūno padėtį, kt.). Klientas gali būti skatinamas sustiprinti tai ką jis daro esamuoju momentu (pvz. Pasakyk dar garsiau; dar labiau įsitempk; sulaikyk kvėpavimą.). Klientas taip pat gali būti instruktuojamas elgtis kitaip negu dabar elgiasi bei skatinamas ieškoti naujų elgsenos formų (Kaip kitaip galetum save išreikšti/pasakyti/parodyti/padaryti).

 

Dramatizacijos eksperimentai

Šie eksperimentai skirstomi pagal formą ir pagal turinį.

Dramatizacijos eksperimentų formos:

  1. Personifikacijos eksperimentai – “būk, tapk, išreišk …“ Šie eksperimentai skatina klientą “persikūnyti į”, išreikšti tam tikrą, specifinį gyvą ar negyvą objektą, esantį jame ar aplinkoje (pvz. “tapti” savo ar kitų akimis, ausimis, širdimi, kūnu, dvasia, sąžine, baime, likimu, gamtos reiškiniu, žvėrimi, konkrečiu daiktu ir tt. ). Šių eksperimentų esmė yra ta, jog “tapdamas”, “būdamas” specifiniu objektu klientas išreiškia tam tikrą savo poreikį arba pasipriešinimą, tuo pačiu judėdamas link šių jėgų savyje įsisąmoninimo ir pasikeitimo.
  2. Dialogas su savo asmenybės dalimis. Geštalte didžiulis dėmesys yra skiriamas žmogaus asmenybės vientisumui. Esant vidiniam konfliktui, žmogaus viduje egzistuoja dvi ar daugiau tarpusavyje konfliktuojančių jėgų, kurias mes vadiname neasimiliuotomis (neįsisąmonintomis ir neintegruotomis) asmenybės dalimis. Vienas iš esminių geštalto terapijos principų yra suvienyti ir integruoti į vieningą visumą šias poliariškas jėgas. Dialogas su savo asmenybės dalimis yra vienas iš techninių metodų, kurio esmė yra tai, jog poliariškos asmenybės dalys kontaktuoja tarpusavyje, tikintis jog per šį kontaktą įvyks šios poliarizacijos, šio konflikto išsprendimas ir asmenybės dalių integracija. Kalbant apie techninę šių eksperimentų pusę dažnai yra naudojamas vadinamas “tuščios kėdės (-ių)” metodas, kurio metu klientas į tuščią kėdę (-es) “pasodina” tam tikrą savo asmenybės dalį, pusę, aspektą, kurią išreiškia verbaliai ar neverbaliai. Sekantis šio eksperimento žingsnis yra kontakto (verbalinio ar neverbalinio: žodinio, vizualinio, fizinio) užmezgimas ir palaikymas siekiant šio konflikto išsprendimo bei asmenybės dalių apsijungimo.
  3. Rolinis žaidimas/psichodrama. Rolinio žaidimo esmė yra “atgaivinimas” klientui aktualios, “neužbaigtos” situacijos. Ši situacija gali būti iš tolimos ar artimos praeities arba įsivaizduojamos ateities. Šių eksperimentų tikslas yra padėti išspręsti, užbaigti “neužbaigtą” reikalą/geštaltą. Esminis visus rolinio žaidimų eksperimentus vienijantis bruožas yra tas, jog jie vyksta dabartiniu laiku, tarsi “atgaivinta” situacija vyktų “čia ir dabar”, esamuoju momentu. Kalbant apie techninę šių eksperimentų pusę, klientas gali paeiliui vienas pats vaidinti įvairius “atgaivinamos” situacijos personažus ir aspektus arba terapeutas gali vaidinti tam tikrus situacijos personažus. Jeigu darbas vyksta grupėje, tam tikrus personažus gali vaidinti ir kiti grupės nariai. Roliniuose žaidimuose taip pat yra dažnai naudojama “tuščios kėdės (-ių)” technika, į kurią “sodinami” su neužbaigta situacija susiję asmenys, kurie eksperimento metu yra “atgaivinami”, tarsi situacija ir kontaktai vyktų esamuoju momentu, čia ir dabar.

Dramatizacijos eksperimentų turinys:

  1. Situacijų iš praeities atkūrimas. Dažnai terapijoje susiduriame su tokiu fiksuotu kliento patyrimu, kurio nepasiseka pakeisti, vien tik padedant klientui suprasti šį patyrimą. Tokie fiksuoti geštaltai dažniausiai yra susiformavę labai seniai (kūdikystėje,vaikystėje) arba jie yra užsifiksavę, kad ir neseniai įvykusio klientui traumatinio įvykio metu. Tokiu atveju dažnai yra būtinas tų gyvenimo laikotarpių, situacijų, patyrimų, kurie tapo kliento fiksuotais geštaltais atkūrimas ir išgyvenimas. Eksperimento metu terapeutas prašo klientą prisiminti situaciją ir ją atkurti taip, tarsi ji vyktų čia ir dabar: vizualizuoti sceną, įvykio detales, žmones bei pasitelkti į pagalbą visų buvusioje situacijoje aktyvių pojūčių atmintį: klausą, regą, uoslę ir kitus pojūčius. Dažniausiai klientas yra instruktuojamas kalbėti esamuoju laiku, kreipiant dėmesį į ką jis suvokia esamuoju metu: pojūčius, jausmus, mintis. Šių situacijų atkūrimo esmė yra fiksuoto patyrimo išgyvenimas iš naujo, reorganizuojant šį fiksuotą patyrimą. Šios reorganizacijos tikslas yra užbaigti “neužbaigtą reikalą”, suvokiant ir išreiškiant anksčiau neįsisąmonintus pojūčius ir emocijas, suteikiant naują prasmę šiam patyrimui, keičiant savo vertybių ir požiūrių į save bei aplinką sistemą. Tam, kad reorganizacija įvyktų, klientas dažnai prašomas ne tik atgaivinti ir išreikšti savo patyrimą, bet ir pasielgti kitaip nei jis pasielgė toje situacijoje, vėliau iš naujo įprasminant save ir aplinką praeityje, dabartyje ir galimoje ateityje.
  2. Įsivaizduojamų situacijų sukūrimas. Dažnai žmonių protas fiksuojasi ne tik prie praeities dalykų, bet ir prie įvairių ateities projekcijų, t.y. prie to, kas dar neįvyko. Tačiau žmogus projektuodamas į ateitį ir fiksuodamasis prie ateities projekcijų tai daro dabar. Problema kyla ne dėlto, kad žmogus projektuoja ateitį, bet tuo atveju, kai ši projekcija iškreipia jo elgesį esamuoju metu, trukdo jam dabartyje. Proto fiksacija prie ateities dažnai gali būti susijusi su patyrimais išgyventais praeityje, kurie tapo neužbaigtu reikalu. Iš kitos pusės, kliento fiksacija prie ateities yra “neužbaigtas reikalas”– patyrimas įsiterpiantis ir iškreipiantis jo dabartinės realybės suvokimą, jo “laisvą” funkcionavimą dabartiniu metu. Skatindami klientą užbaigti šį reikalą, mes sukuriame įsivaizduojamą situaciją: čia ir dabar sukuriame tokią situaciją - dramatizaciją, kokią klientas mato, išgyvena savo vaizduotėje. Dažniausiai ši dramatizacija įgauna rolinio žaidimo ar dialogo su savo asmenybės dalimis formą, klientui vaidinant visus situacijos personažus arba tam tikrą rolę vaidinant terapeutui ar kitiems grupės nariams (grupinės terapijos metu).
  3. Dramatizacija asmenybės charakteristikų ar poliariškų asmenybės dalių. Šiuo atveju dramatizacija gali būti nukreipta į bet kurį kliento egzistencijos aspektą apimant tiek jo tiek fizinę, emocinę ar mentalinę išraišką. Terapinėje situacijoje mes pagrindinį dėmesį skiriame tiems kliento aspektams, kurie trukdo kliento funkcionavimui arba tiems, kuriuos klientas nori savyje išvystyti. Psichodramatiniu veiksmu, kuris gali įgauti bet kurią dramatizacijos eksperimento formą, mes skatiname klientą verbaliai ar neverbaliai išreikšti tam tikrą savo aspektą. Poliariškų asmenybės dalių išraiška yra ta pati asmenybės dalių ar charakteristikų dramatizacija, tik šiuo atveju darbas yra nukreiptas į dvi, priešingas viena kitai dalis ar charakteristikas. Išreiškiamos dalys, gali būti išreiškiamos nesusiejant jas su konkrečiu aplinkos objektu arba išreiškiamos santykyje su konkrečiais žmonėmis, pvz. kitais grupės nariais (grupinės terapijos metu) arba projektuojamais į tuščią kėdę įsivaizduojamais žmonėmis bei kitais aplinkos objektais.

 

Fantazijos eksperimentai

Fantazijos eksperimentai yra naudojami geštalto terapijoje dėl kelių priežasčių: 1) Jie leidžia saugios rizikos zonoje tyrinėti nežinomus, naujus, gąsdinančius jo paties aspektus: poreikius, norus, pasipriešinimus, kt. 2) Padeda užbaigti neužbaigtas situacijas ypač jeigu jos susijusios su praeities įvykiais ar žmonėmis su kuriais neįmanomas realus kontaktas; 3) Sudaro galimybę naudoti terapijoje nelogines formas: nerealius pasakojimus, metaforas, vaizdus, kt.

  1. Daugelis žmonių turi savyje įvairių, dažnai sau pačiam nesuprantamų, neretai gąsdinančių jausmų, minčių, fantazijų, kurios talpina savyje didelę energiją. Fantazijos eksperimentas, leidžia saugios rizikos zonoje išreikšti šią energiją (dažnai vien tik išraiška, jau yra “gydanti” žmogų) bei geriau ištyrinėti, įsisąmoninti šią jėgą ir pasikeisti. Pasikeitimas gali reikšti šių norų ar poreikių realizavimą klientui ir aplinkai labiau priimtinomis formomis arba įsisąmoninimą, jog tam tikrų poreikių ar norų neįmanoma realizuoti ir laipsnišką susitaikymą su realybe kaip vidinės integracijos ir asmenybės augimo rezultatą.
  2. Daugelis mūsų neužbaigtų reikalų yra susiję su žmonėmis su kuriais mus siejo vienoks ar kitoks ryšys. Kartais mes atsiduriame situacijoje, kurioje neturime realios galimybės kontaktuoti (o kartais netgi niekad daugiau šiame gyvenime neturėsime) su žmonėmis su kuriais esame neužbaigę savo reikalų. Šiuo atveju, tik fantazijos dėka mes galime sukurti tokį kontaktą su “neįmanomu realiam kontaktui” asmeniu ir galbūt užbaigti neužbaigtą reikalą.
  3. Mūsų protas yra taip “persunktas” savęs ir pasaulio pažinimo bei bendravimo loginėmis formomis, jog daugumai iš mūsų atrodo, jog tai ko neįmanoma išreikšti logine mintimi yra nerealu ir nevertinga. Tačiau patyrimas rodo, jog būtent neloginės pažinimo formos leidžia žmogui daug giliau pažinti save ir aplinką, pažinti tai kas yra anapus konceptualios, loginės minties, nes žodžiai yra tik pavadinimai to kas realiai egzistuoja. Kalbant apie techninę eksperimento pusę, fantazija yra glaudžiai susijusi su vaizdais, todėl fantazijos eksperimentuose mes dažnai naudojame vizualizacijos techniką. Vizualizacija yra prašymas kliento matyti tam tikrą vaizdą, stengiantis visais savo pojūčiais ir sąmone (matyti, girdėti, užuosti, jausti, suvokti) “įeiti” į įsivaizduojamą sceną, įvykį, patyrimą. Kaip ir kitų eksperimentų metu, įsivaizduojamas patyrimas kuriamas taip, tarsi visa tai vyktų esamuoju momentu. Klientas yra prašomas kalbėti esamuoju laiku, kreipiant dėmesį į jo pojūčius, jausmus, mintis. Eksperimentu metu, judėdamas savo noro/poreikio ar pasipriešinimo kryptimis, klientas gali labiau įsisąmoninti savo poreikius ir galbūt atrasti iš kur jie kyla, savo vaizduotėje ir kartu realiai, čia ir dabar, aiškiau suvokti kas jį baimina ir neramina, kokia yra pasipriešinimo prigimtis ir funkcija, įžvelgti ir įvertinti kiek yra adekvatūs ar neadekvatūs jo poreikiai, norai ir pasipriešinimai. Terapeutas gali instruktuoti klientą ne tik kryptingai fantazuoti, bet ir leisti fantazijai laisvai vystytis bet kuria kryptimi. Skatindamas kliento įsisąmoninimą ar energijos mobilizaciją terapeutas gali kurti (ar pasiūlyti pačiam klientui kurti) metaforas ar pasakojimus, susijusius su tam tikrais išgyventais ar įsivaizduojamais patyrimais.

 

Darbo su sapnais eksperimentai

Geštalto terapijoje esminis darbo su sapnais bruožas yra tas, jog mes neinterpretuojame sapnų, bet juos “atgaiviname”, atkuriame taip, tarsi visa tai ką žmogus patyrė sapne vyktų dabar. Šis metodas grindžiamas tuo, jog visa tai, ką žmogus patyrė sapne yra jis pats, o visi objektai (tiek gyvi, tiek negyvi), reiškiniai ir patyrimai, kurie pasirodė jo sapne yra jo paties projekcijos, jo paties asmenybės dariniai. Esminis darbo su sapnais tikslas yra padėti klientui identifikuotis su įvairiomis savo asmenybės dalimis: “atgaivinti”, suvaidinti, išreikšti įvairias sapno dalis, personažus, aspektus. Tikimasi, jog identifikuojantis su įvairiomis asmenybės dalimis ir joms kontaktuojant tarpusavyje įvyks neįsisąmonintų, nepriimtinų, konfliktuojančių asmenybės dalių apsijungimas ir integracija. Šiems eksperimentams yra būdinga:1) Klientas (sapno autorius) gali pats vienas “atgaivinti”– vaidinti visus esminius sapno aspektus: gyvus ir negyvus objektus, reiškinius, savo asmenybės poliariškas dalis ir tt; 2) Terapeutas arba kiti grupės nariai (grupinėje terapijoje) gali vaidinti įvairius sapno aspektus; 3) Beveik visada sapnas ne tik atkuriamas, bet ir toliau pratęsiamas, dažnai nueinant nuo pradinio sapno turinio ir pasukant link labiau “realių” kliento patyrimų, skatinant klientą suvokti ir įprasminanti įvairius savo paties egzistencijos aspektus. Terapinio proceso metu darbo su sapnais eksperimentai gali įgauti įvairias darbo formas. Štai kai kurios iš jų:1) Terapeutas gali paprašyti klientą atkurti sapną taip tarsi jis vyktų esamuoju metu: instruktuoti klientą vizualizuoti tai kas vyko sapne, kalbėti esamuoju laiku, žodžiais ar neverbaliai išreikšti tai ką jis suvokia sapno atkūrimo metu; 2) Paprašyti klientą atkurti sapną taip tarsi jis žiūrėtų į savo paties sapną “iš šono”, t.y. tarsi visa tai kas vyksta sapne, vyktų nesu juo, o su kitu žmogumi (pasakojimas trečiuoju asmeniu); 3) Klientas gali atkūrinėti sapną vaidindamas įvairius sapno aspektus bei pratęsti sapną norima arba jį gąsdinančia kryptimi; 4) Tam tikrus sapno aspektus ar personažus gali vaidinti ne tik pats klientas, bet ir terapeutas ar kiti grupės nariai (grupinės terapijos metu).

 

Namų darbo eksperimentai

Siekdami terapinio darbo tęstinumo mes naudojame vadinamus namų darbo eksperimentus, kurie kaip ir kiti eksperimentai yra nukreipti į kliento darbą su pačiu savimi: neįsisąmonintomis, konfliktuojančiomis asmenybės dalimis, neišvystytais asmenybiniais aspektais, neužbaigtais reikalais, kt., tik šį kartą realiose gyvenimo situacijose. Šie eksperimentai yra vieninteliai eksperimentai, kurių terapeutas neturi galimybės tiesiogiai stebėti, todėl jis turi ypač dėmesingai ir atsakingai instruktuoti klientą. Mano požiūriu, kokie namų darbo eksperimentai yra skiriami taip pat apsprendžia terapijos pobūdis ir jos fazė. Pradiniu terapijos laikotarpiu patartina klientui skirti tokius namų darbo eksperimentus, kurie orientuoti į kliento suvokimo didinimą ir savęs sustiprinimą kasdieniškoje situacijose, pvz., dėmesio kreipimą į savo patyrimą (savo pojūčių, emocijų, minčių stebėjimą), kvėpavimo, raumenų įtampos valdymą, kt. Vėlesniu terapijos laikotarpiu eksperimentai tampa vis labiau konkretesni, susiję su konkrečiais veiksmais ar asmenimis, pavyzdžiui, klientas gali būti instruktuojamas kasdieniškose situacijose dažniau nei jam įprasta išreikšti savo emocijas, mintis, pabrėžti savo skirtumus ar panašumus arba išreikšti popieriuje (parašyti, nupiešti) savo jausmus, mintis tam tikra tema ar konkretaus žmogaus atžvilgiu, tam tikru būdu sukontaktuoti su žmonėmis ir tt. Klientams taip pat gali būti naudingi terapeuto pasiūlymai, nuorodos, liečiančios įvairias psichofizines ar dvasines praktikas. Kitaip tariant, namų darbo eksperimentų repertuaras yra neišsemiamas, kadangi gali būti naudojamos įvairiausios priemonės, padedančios klientui keistis ir augti.

 

Specifinės technikos ir metodai

Greta mums gerai žinomų proceso intervencijų ir eksperimentų, geštalto terapeutai (priklausomai nuo patirties, žinių, sugebėjimų, kt.) tam tikrais atvejais naudoja įvairias specifines technikas ir metodus. Trumpai pristatysiu kai kuriuos iš jų.

Darbas su agresija (Agresijos darbo eksperimentai)

Pats žodis agresija dažnai yra sutapatinimas su kažkuo neigiamu ir blogu. Iš tiesų yra tokių agresijos pasireiškimo formų, kurios žaloja ir naikina aplinką, kitus žmones ar patį agresorių bei griauna pusiausvyrą tarp žmogaus ir aplinkos. Tačiau žiūrint į agresiją kitu aspektu, galima teigti, jog agresija arba “sveika agresija” yra natūrali, sveiko organizmo kontakto funkcija. Ir tik neadekvatus šios kontakto funkcijos pasireiškimas aplinkos (pvz. žmonių ar kitų gyvų būtybių atžvilgiu) ar savo paties atžvilgiu (savęs žalojimas, savižudybė, kt.) gali būti vadinamas “bloga” agresija, griaunančia aplinką ar patį agresorių bei rodantis tam tikrą individo sveikos savireguliacijos sutrikimą. Terapijoje siekdami atstatyti individo sveiką savireguliaciją, mes naudojame vadinamus agresijos darbo eksperimentus (darbas su agresija gali būti atliekamas bet kurių eksperimentų metu), kurių paskirtis gali būti įvairi: “nudrenuoti” susikaupusį agresyvios energijos perteklių griaunantį organizmą iš vidaus, padėti klientui adekvačiau išreikšti savo natūralias, “sveikai agresyvias” kontakto funkcijas (ypač siekiant apginti savo asmenybę nuo agresyvaus ir žalojančio aplinkos poveikio), atkreipti dėmesį į agresijos perteklių ir atrasti iš kur kyla ši agresija ir tt. Darbo su agresija formos gali būti įvairios. Štai kai kurios iš jų:

  • Klientas gali būti instruktuojamas išreikšti savo agresiją verbaliai: žodžiais, riksmais (be išorinio objekto vizualizavimo ar vizualizuojant tam tikrą objektą, pvz. kitą žmogų) arba psichomotoriškai: stumti, smūgiuoti į orą be kontakto su išoriniu objektu, kuris gali būti vizualizuojamas, kartais palydint šiuos veiksmus žodžiais, riksmais.
  • Klientas yra skatinamas išreikšti savo agresiją kontaktuojant su fiziniu objektu: pvz. stūmti, smūgiuoti į pagalvę, specialę apsaugą, kėdę, kt., palydint šiuos veiksmus žodžiais, riksmais arba atliekant tai be verbalinės išraiškos.
  • Terapeutas arba kiti grupės nariai (grupinės terapijos metu) gali vaidinti tam roles (pvz. asmenis su kuriais klientas turi neužbaigtų reikalų). Klientas gali išreikšti savo agresiją verbaliai su jais fiziškai nekontaktuodamas arba kontaktuodamas (šiuo atveju naudojamos specialios apsaugos priemones: pagalvės, skydai, kt.)

Pabaigai noriu pasakyti, jog agresijos darbo eksperimentus aš priskiriu padidintos rizikos eksperimentams, kurie sužadina daug energijos, pojūčių, jausmų, minčių tiek pačiam klientui, tiek kitiems eksperimento dalyviams. Todėl, terapeutai turi atsakingai ir dėmesingai naudoti šiuos eksperimentus. Po šių eksperimentų patartina naudoti tam tikras raminančias, harmonizuojančias intervencijas: ramų balso toną, raumenų atpalaidavimo, kvėpavimo technikas, kt.

Darbas su kūno procesais

Labiau į kūno/psichofizinius procesus orientuotuome darbe kai kurie geštalto terapeutai taip pat naudoja tam tikras specifines technikas ir metodus, kilusius iš pačios geštalto terapijos arba kitų psichoterapinių, psichofizinių ar dvasinių mokyklų ir sistemų. Štai kai kurios iš jų:

  • Eksperimentavimas su kūno padėtimi ir judesiais, kvėpavimu, garsais, kitokia išraiška galinčia padėti atgaivinti, išreikšti, „išmesti“, išbaigti tam tikrus desensitizuotus, introjektuotus ar retroflektuotus patyrimus.
  • Eksperimentavimas su įvairia kūno išraiška (kūno padėtimi, raumenų įsitempimu, kvėpavimu, garsais, kt.) siekiant sustiprinti, įtvirtinti save, vystyti įvairius savo asmenybės aspektus.
  • Įvairaus masažo, bioenergetinės, kvėpavimo technikos, siekiant atpalaiduoti, atgaivinti ar subalansuoti jutimus, emocijas, mintis, vidinius energetinius, psichofizinius procesus.
  • Specifinės psichofizinės, meditatyvinės, dvasinės mokyklos ir sistemos (pvz, atsipalaidavimo, transo, hipnotinės, meditatyvinės, mindfulness technikos, autogeninė treniruotė, taiči, cigun, reiki, rytų kovos menai, joga, zen, kt.), skirtos įvairiems asmenybės aspektams pažinti, koreguoti ar tobulinti.

 

Geštalto terapijos požiūris į psichopatologiją ir klinikinis pritaikymas

Geštalto terapijos požiūriu psichopatologija yra santykio, kontakto ribų patologija (Francesetti, Gecele, Roubal, 2013). “Visi neurotiniai sutrikimai kyla iš individo nesugebėjimo surasti ir išlaikyti tinkamos pusiausvyros tarp savęs ir likusio pasaulio..”(Perls,1973). Kontakto ribų sutrikimus/pasipriešinimus F.Perls vadino neurotiniais mechanizmais, vedančias į neurotines būsenas ir neurotinius sutrikimus. Ir nors geštalto terapija sėkmingiausiai taikoma gydant neurozinius sutrikimus, tiek pats F.Perls, tiek dabarties terapeutai geštalto terapiją efektyviai pritaikė žymiai plačiau. Šių laikų geštalto terapijoje požiūris į sveiką/sutrikusį individo funkcionavimą ir psichopatologiją iš esmės yra grindžiamas:1) geštalto patyrimo rato/ciklo; 2) kontakto ribų sutrikimų/pasipriešinimų; 3) “Aš”/Savasties (Self)  funkcijų sutrikimų; 4) bazės struktūrų analizės, koncepcijomis. Ilgą laiką geštalto terapijoje pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į pirmąsias tris koncepcijas ir tik paskutiniais dešimtmečiais vis daugiau dėmesio skiriama bazės struktūroms. Tikėdamasis, kad bazės struktūrų koncepcijos supratimas pagilins geštalto terapeutų darbą trumpai pristatysiu šią koncepciją. Individo bazės struktūros yra sukaupti ir tam tikru būdu organizuoti praeities patyrimai, įtakojantys dabarties figūrų atsiradimo, vystymosi ir suirimo procesą. Asmenybinis pokytis yra susijęs ne tiek su figūros pakyčiu, kiek su pokyčiais asmenybinėje bazėje. Tačiau figūra yra ne tik įtakojama bazės, bet ir įtakoja bazę, todėl patyrimo kokybė yra tiesiogiai proporcinga nuo figūros ir bazės organizacijos ir integracijos kokybės. Bazės struktūrų analizė galėtų apimti savitarpio santykį ir suderinamumą tarp figūros ir bazės bei savitarpio santykį ir suderinamumą tarp atskirų bazės struktūrų. Manau, kad bazės struktūrų analizė, ypač galėtų mums padėti dirbant su sunkiau terapiniam poveikiui pasiduodantiems ir ilgesnio terapinio darbo reikalaujantiems sutrikimais (pvz. asmenybės sutrikimai, kt.).


Geštalto terapijos pritaikomumas ir efektyvumas

Nors tradiciškai geštalto diagnostika gana radikaliai skirdavosi nuo psichiatrijoje naudojamų diagnostikos sistemų ir psichikos sutrikimų klasifikacijų (DSM, TLK), pastarųjų kelių dešimtmečių psichoterapijos (tame tarpe ir geštalto terapijos) ir psichiatrijos vystymosi istorija rodo jog, siekiant atrasti bendrą kalbą atsiranda vis daugiau sąlyčio taškų tarp skirtingų diagnostinių mokyklų. Todėl pristatydamas geštalto terapijos pritaikomumą ir efektyvumą aš taip pat naudosiu šiuolaikinėje psichiatrijoje naudojamas psichikos sutrikimų sąvokas. Sėkmingiausiai geštalto terapija yra taikoma šių sutrikimų atvejais: būsenų, nepriskiriamų psichikos sutrikimams, bet reikalaujančių terapeutų dėmesio ar gydymo (pvz. santuokos, šeimos ir kitos tarpasmeninės problemos, gyvenimo fazių ar aplinkybių problemos), neurozinių, psichosomatinių, adaptacijos, asmenybės sutrikimų, priklausomybių atvejais. Mažiau patikimai įrodytas geštalto terapijos efektyvumas šių sutrikimų atvejais: kitur neklasifikuotų potraukių sutrikimų, miego sutrikimų. Žymiai mažiau įrodytas teigiamas terapinis poveikis gydant sutrikimus, pirmiausia pastebimus kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje. Tokie psichoziniai sutrikimai, kaip schizofrenija, nuotaikos sutrikimai ilgą buvo neginčijimai laikomi vien tik “didžiosios” psichiatrijos gydymo objektu, vertinant psichoterapiją (tame tarpe ir geštalto terapiją) kaip neefektyvę ar net žalingą gydant šiuos sutrikimus. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius požiūris į psichoterapijos (tame tarpe ir geštalto terapijos) efektyvų pritaikomumą gydant šiuos sutrikimus keitėsi ta kryptimi, jog šiuo metu dauguma specialistų sutinka, jog psichozinių sutrikimų reabilitacinėje stadijoje kombinuota terapija (medikamentinis gydymas ir psichoterapija) duoda žymiai geresnius terapinius rezultatus negu vien gydymas vaistais.

 

Epilogas

Apibendrinant galima pasakyti, jog pagrindiniai geštalto terapijos tikslai yra:

  1. Loginėmis ir neloginėmis, verbalinėmis ir neverbalinėmis terapijos formomis didinti žmogaus suvokimą, siekiant padėti jam spręsti savo problemas, geriau pažinti save ir kūrybiškai prisitaikyti nuolat besikeičiančioje aplinkoje.
  2. Padėti žmogui pamatyti savo įprastus, tradicinius elgesio (“buvimo” ir “darymo”) būdus ir stereotipus, suvokti ir “ištirpdyti” pasipriešinimus bei reorganizuoti savo elgesį remiantis adekvačiai suvokiama realybe. 
  3. Siekti asmenybinių pokyčių, integruojant suvokimą, įsisąmoninimą ir veiksmą bei apjungiant kognityvinį žmogaus aspektą su jutiminiu, emociniu ir psichofiziniu aspektu. 
  4. Stimuliuoti intraasmeninių, tarpasmeninių ir sisteminių konfliktinių jėgų pažinimą ir jų saveiką, siekiant išspręsti konfliktą.
  5. Užbaigti neužbaigtus reikalus/geštaltus.
  6. Praplėsti žmogaus elgsenos repertuarą ir diapazoną (sukurti tokias eksperimentines sąlygas, kuriose žmogus galėtų išbandyti ir suvokti naujus savo elgsenos būdus). 
  7. Didinti žmogaus pasitikėjimą savimi, skatinant jį judėti nuo manipuliacijos aplinka ir priklausomybės nuo aplinkos link adekvačios autonomijos (vidinių palaikymo šaltinių), neneigiant naturalios savitarpio priklausomybės. 
  8. Stimuliuoti eksperimentinį mokymąsi, padėti žmogui pamatyti savo gyvenimą, kaip savo “kūrybos vaisių” bei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Iš kitos pusės jau senai realybe tapo daugelio žymių terapeutų išsakyta mintis, jog geštalto terapija yra perdaug gera, kad būtų taikoma tiktai terapijoje ir tik sutrikimų gydymui. Jau ketvirtą dešimtmetį geštalto metodai kūrybiškai taikomi ne tik individualioje, poros, šeimos ir grupinėje psichoterapijoje, bet ir organizacijų vystyme ir konsultavime, pedagogikoje ir edukologijoje, moksle ir politikoje, švietime ir dvasinėse praktikose. Kaip sakė daugelis žymių geštalto terapeutų, geštaltas yra vakarietiškas kelias į „prabudimą“, prabudimą į tikresnį ir harmoningesnį gyvenimą.

 

KAUNO GEŠTALTO TERAPIJOS MOKYKLOS ORGANIZACIJOS LIETUVOJE

Kauno geštalto psichoterapijos mokyklą Lietuvoje atstovauja Kauno geštalto studijų centras ir Lietuvos geštalto asociacija. Lietuvos geštalto asociacija, įkurta 1998 m. yra seniausia geštalto asociacija Lietuvoje, šiuo metu vienijanti apie 40 narių. Lietuvos geštalto asociacija organizuoja geštalto grupes, seminarus, konferencijas, stovyklas bei atstovauja savo narius Lietuvos ir tarptautinėse psichoterapinėse asociacijose bei kitose organizacijose. 

Kauno geštalto studijų centras, įkurtas 1994 m. teikia konsultacines ir mokymo paslaugas individualiems asmenims, poroms, šeimoms, grupėms ir organizacijoms, asmeniniais, profesiniais bei organizacinio vystymosi klausimais ir yra seniausia geštalto psichoterapijos konsultacinė ir mokymo organizacija Lietuvoje.

Kauno geštalto studijų centras nuo 1995 metų vykdo Geštalto metodų mokymo programas ir yra seniausias geštalto psichoterapijos mokymo centras Lietuvoje. 

 

LITERATŪRA

  1. Andrikienė, L., Laurinaitis, E. and Milašiūnas R. (2013). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: Vaistų žinios.
  2. Barber, P. (2006). Becoming A Practitioner Researcher: A Gestalt Approach To Holistic Inquiry. Hendon, London: Middlesex University Press.
  3. Barber, P. (2012). Facilitating Change in Groups and Teams: A Gestalt Approach To Mindfulness. Oxford: Libri Publishing.
  4. Beisser, A. (1988). Flying Without Wings: Personal Reflections on Being Disabled. New York: Doubleday.
  5. Bluckert, P.  (2015). Gestalt Coaching: Right Here, Right Now. UK. Berkshire: Open University Press.
  6. Buber, M. (1998). Dialogo principas I: Aš ir Tu. Vilnius: Katalikų pasaulis.
  7. Burke, W. (1994). Organization Development: A Process of Learning and Changing (2nd edition). Reading, MA: Addison-Wesley Publishing Company. 
  8. Булюбаш, Д. И. (2004). Руководство по Гешталт-терапии. Москва: Институт психотерапии.
  9. Clemmens, M. C. (1997). Getting beyond sobriety: clinical approaches to long-term recovery. A Gestalt Institute of Cleveland Publication. San Francisco: Jossey-Bass Publishers.
  10. Clemmens, M. C. (1993). Chemical dependency as a developed contact style. In Gestalt Review, 4 (1), pp.1–6.  Gestalt Institute of Cleveland.
  11. Crocker S. F. (1999). A Well-Lived Life. Essays in Gestalt Therapy. Gestalt Institute of  Cleveland Publication, GestaltPress, Cambridge, MA.
  12. Deliman, T. and Smolowe, S. J. (1982). Holistic Medicine. Reston: Reston Publishing Company.
  13. Dembinskas, A.  (Moksl.red.) (2003). Psichiatrija. Vilnius: Vaistų žinios.
  14. Dreitzel, P. H. (2010). Gestalt and Process: Clinical Diagnosis. In Gestalt Therapy. A Fielf Guide. Edition Humanistische Psychologie.
  15. Dreitzel, P. H. (2016). The Art of Living and the Joy of Live: Development and maturity from a Gestalt and Integral Perspectives. Edition Humanistische Psychologie.
  16. DSM-III-R. (1993). Diagnostikos kriterijai, Kaunas: “Medicina”.
  17. Fagan, J. and Shepherd, L. I. (Eds.) (1970). Gestalt Therapy Now: Theory, Techniques, Applications. New York: Harper Colophon Books.
  18. Frank R. and La Barre F. (2011). The First Year and the Rest of Your Life: Movement, Development, and Psychotherapeutic Change. New York: Routledge.
  19. Francesetti, G. (Ed.) (2007). Panic Attacks and Postmodernity: Gestalt Therapy Between Clinical and Social Perspectives. Milano, Italy: FrancoAngeli.
  20. Francesetti, G., Gecele M. and Roubal J. (Eds.) (2013). Gestalt Therapy in Clinical Practice: From Psychopathology to the Aesthetics of Contact. Milano, Italy: FrancoAngeli.
  21. Francesetti, G. (Ed.) (2015). Absence Is the Bridge Between Us: Gestalt Therapy Perspective on Depressive Experiences. Siracusa, Italy: Instituto di Gestalt HCC Italy.
  22. Gestalt Review A Publication of The Gestalt International Study Center, The Analytic Press, Inc, Volume 1, 1997, Number 1; Volume 2, 1998, Number 4; Volume 4, 2002, Number 2; Volume 6, 2002, Number 3. 
  23. Gilbert C. M., Evans K. (2000). Psychotherapy supervision: an integrative relational approach to psychotherapy supervision. Open university press, Buckingham.
  24. Ginger, S. (2007). Gestalt therapy: The Art of Contact. London: Karnac Books.
  25. Goss, S. and Stevens C. (Eds.) (2016). Making Research Matter: Researching for change in the theory and practice of psychotherapy. Oxford, UK: Routledge.
  26. Greenberg, E. (2016). Borderline, Narcissistic, and Schizoid Adaptations: The Pursuit of Love, Admiration, and Safety. New York: Greenbrooke Press.
  27. Hawkins, P. and Shohet, R. (2000). Supervision in the Helping Professions (2nd edition). Buckingham: Open University Press.
  28. Jacobs L. and Hycner R. (Eds.) (2009). Relational Approaches in Gestalt therapy. Santa Cruz, CA: GestaltPress
  29. Joyce, P & Sills, C. (2014). Skills in Gestalt Counselling & Psychotherapy (3th edition). London: SAGE.
  30. Kepner, E. (1980). Gestalt Group Process. Beyond The Hot Seat: Gestalt Approaches to Group. New York: Brunner/Mazel. 
  31. Kepner, I. J. (1987). Body process: A Gestalt approach to working with the body in psychotherapy. Gestalt Institute of  Cleveland Press, New York: Gardner Press.
  32. Kepner, J. (1995). Healing tasks: psychotherapy with adult survivors of child abuse. Gestalt Institute of  Cleveland Press. San Francisco: Jossey-Bass Publishers.
  33. Klaren G., Levi N. and Vidakovic I. (Eds.) (2013). Yes we care: social, political and cultural relationship as therapy’s ground, a Gestalt perspective. A publication of Humans Rights and Social Responsibility Committee of European Association of Gestalt Therapy. 
  34. Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen. 
  35. Kočiūnas, R. (1998). Psichoterapinės grupės:teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 
  36. Laurinaitis, E. and Milašiūnas, R. (Eds.) (2008). Psichoterapija: knyga profesionalams ir smalsiesiems. Vilnius: Vaistų žinios.
  37. Lee, G. R. and Wheeler, G. (Ed.) (1996). The Voice of Shame: silence and connection in psychotherapy. Gestalt Institute of Cleveland Publication, San Francisco: Jossey-Bass Publishers.
  38. Lepeškienė, V. (2007). Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilniaus universiteto leidykla.
  39. Latner, J. (1974). The Gestalt Therapy Book. New York: Bantam Books. 
  40. Leary-Joyce, J. (2014). Fertile Void: Gestalt Coaching At Work. UK, Herts: AOEC Press.  
  41. Leбedeвa, N. and Ивaнoвa, J. (2004). Путешествие в гешталт: теория и практика. Sankt Peterburg: “Reчь”.
  42. McConville, M. (1995). Adolesence: Psychotherapy and the emergent self.  A Gestalt Institute of Cleveland Publication. San Francisco: Jossey-Bass Publishers. 
  43. Mann, D. (2010). Gestalt therapy: 100 key points & techniques. London and New York: Routledge.
  44. Maurer, R. (1996). Beyond The Wall of Resistance: Unconventional Strategies That Build Support For Change. Austin, Texas: Bard Books, Inc.
  45. Melnick J. and Nevis, E. (Eds.) (2009). Mending the World: Social Healing Interventions by Gestalt Practitioners Worldwide. A Gestalt International Study Center Publication.
  46. Merry, U. and Brown, G. (1987). The Neurotic Behavior of Organizations. Gestalt Institute of Cleveland Press, New York: Gardner Press. 
  47. Mickūnas, A. (2012). Through phenomenology to Zen Buddhism. Vilnius: Baltos lankos.
  48. Naranjo, C. (1993).  Gestalt Therapy: The Attitude and Practice of an Atheoretical Experientalism. Nevada: Gateways/IDHHB Publishing.
  49. Nevis, E. (Ed.) (1992). Gestalt Therapy: Perspectives and Application. Gestalt Institute of  Cleveland Press, New York: Gardner Press.
  50. Nevis, E. (1987). Organizational Consulting: A Gestalt Approach. Gestalt Institute of  Cleveland Press, New York: Gardner Press. 
  51. Nevis, E. and DiBella, A. (1998). How Organizations Learn: An Integrated Strategy for Building Learning Capability. San Francisco: Jossey-Bass Publishers.
  52. Nevis, E., Lancourt, J. And Vassallo, H. (1996). Intentional Revolutions: A Seven-Point Strategy for Transforming Organizations. San Francisco: Jossey-Bass Publishers. 
  53. Oaklander, V. (1978/1988). Windows to our children: Gestalt therapy Approach to Children and Adolescents. New York: The Gestalt Journal Press.
  54. Oaklander, V. (2006). Hidden Treasure: a map to child’s inner self. London: Karnac Books.
  55. OD Practitioner (2004). Organization Development and Gestalt. Organization Development Network, Inc., Vol. 36, No. 4.     
  56. Perls, F., Hefferline, R. and Goodman, P. (1951/1994). Gestalt Therapy: Excitement and growth in the human personality. New York: The Gestalt Journal Press, Inc.
  57. Perls, F. (1973). The Gestalt Approach & Eye Witness to Therapy. USA: Science and Behavior books, Inc.
  58. Perls, F. (1969/1972). Gestalt Therapy Verbatim. New York: Bantam Books.
  59. Perls, F. (1947/1992). Ego, Hunger and Aggression. New York: The Gestalt Journal Press, Inc.
  60. Perls, F. (1969/1972). In and Out the Garbage Pail. New York: Bantam Books.
  61. Polster, E. & Polster, M. (1973/1974). Gestalt Therapy Integrated. New York: Random House/Vintage Books Edition.
  62. Polster, E. (1995). A Population of Selves: A Therapeutic Exploration of Personal Diversity. San Francisco: Jossey-Bass Publishers.
  63. Robine M. J. (2011). On the Occasion of an Other. New York: The Gestalt Journal Press, Inc.  
  64. Robine M. J. (2015). Social Change Begins with Two. Siracusa, Italy: Instituto di Gestalt HCC Italy.
  65. Rothwell, J. W., Sullivan, R. and McLean, N. G. (Eds.) (1995). Practicing Organizational Development: A Guide for Consultants. San Francisco: Jossey-Bass/Pfeifer.
  66. Roubal, J. (Ed.) (2016). Towards a Research Tradition in Gestalt Therapy. UK, Cambridge: Cambridge Scholars Publishing.
  67. Spagnuolo Lobb, M. and Amendt-Lyon, N. (Eds.) (2003). Creative License: the art of gestalt therapy. Wien: Springer-Verlag.
  68. Spagnuolo Lobb, M. (2013). The Now-for-Next in Psychotherapy: Gestalt Therapy Recounted in Post-Modern Society. Milano, Italy: FrancoAngeli.
  69. Spagnuolo Lobb, M., Levi N., Williams A. (Eds.) (2016). Gestalt Therapy with Children: From Epistemology to Clinical Practice. Siracusa, Italy: Instituto di Gestalt HCC Italy.
  70. Stratford, D. C. and Brallier, W. L. (1979). Gestalt therapy with profoundly disturbed persons. In Gestalt Journal, Vol. II, No.1.
  71. Studies in Gestalt Therapy: Dialogical Bridges (2009). Attention, Awareness, and Mindfulness. Instituto di Gestalt, HCC, Itally, Vol. 3, No. 2. 
  72. Suzuki S. (1992). Zen Mind, Beginners Mind. 28th edition: New York: Weatherhill.
  73. Taylor, M. (2014). Trauma Therapy and Clinical Practice: neurosience, gestalt and the body. Berkshire  UK: Open University Press.
  74. Tahka V. (1999). Psichoterapijos pagrindai remiantis psichoanalizės teorija. Vilnius: Efrata.
  75. Wheeler, G. (1991). Gestalt Reconsidered: A New Approach to Contact and Resistance. Gestalt Institute of  Cleveland Press, New York: Gardner Press.
  76. Wheeler, G. (2000). Beyond Individualism: Toward a New Understanding of Self, Relationship & Experience. Gestalt Institute of Cleveland Press, NJ: The Analytic Press.
  77. Wheeler, G. and Backman, S. (Eds.) (1994). On Intimate Ground: A Gestalt Approach to Working with Couples. San Francisco: Jossey-Bass Publishers.
  78. Wheeler G. and McConville M. (Eds.) (2000). The Heart of Development: Gestalt Approaches to Children, Adolescents, and Their Worlds; Volume I & II. Cambridge MA: Gestalt Institute of Cleveland Press, The Analytic Press.
  79. Wheeler, G. and Axelson, L. (2015). Gestalt Therapy. Washington, DC: American Psychological Association.
  80. Wollants, G. (2012). Gestalt Therapy: Therapy of the Situation. London: SAGE.
  81. Woldt, A. and Toman, S. (Eds.) (2005). Gestalt Therapy: History, Theory, and Practice.  CA and London: Sage Publications.
  82. Wu Kwang (Shrobe, R.) (1997). Open Mouth Already a Mistake. Cumberland, RI: Primary Point Press.
  83. Zen Master Seung Sahn (1997). The Compass of Zen. Boston: Shambhala.
  84. Zinker, J. (1977/1978). Creative Process in Gestalt Therapy. New York: First Vintage Books Edition.
  85. Zinker, J. (1994). In search of good form: Gestalt therapy with couples and families. Gestalt Institute of  Cleveland Press. San Francisco: Jossey-Bass Publishers. 
  86. Yalom, D.I. (1995). The Theory and Practice of Group Psychotherapy (4th edition).New York: Basic Books.
  87. Yalom, D.I. (2005). Terapijos dovana. Vilnius: Alma littera.
  88. Yontef, G. (1993). Awareness, Dialogue and Process: Essays on Gestalt Therapy. Highland, NY: The Gestalt Journal Press.

 

APIE AUTORIŲ

Rytis Artūras Stelingis (g. 1965 m. Kaune). Sertifikuotas geštalto psichoterapeutas pagal Europos geštalto terapijos asociacijos ir Europos psichoterapijos asociacijos nuostatus.

1992 m. baigė Kauno medicinos akademijos gydomąjį fakultetą.

1993 m. baigė bazinę individualios geštalto terapijos mokymo programą Klivlendo geštalto institute (JAV).

1995 m. baigė Klivlendo geštalto instituto trijų metų podiplominių studijų geštalto metodų mokymo programą.

1998 m. baigė Klivlendo (JAV) geštalto instituto ir Frankfurto (Vokietija) geštalto instituto (IGOR) organizacijų ir sistemų vystymo geštalto metodais tarptautinę programą.

2001 m.- 2002 m. jis tapo pirmuoju psichoterapeutu Lietuvoje, kuriam Europos geštalto terapijos asociacija suteikė Europos geštalto psichoterapeuto sertifikatą, o Europos psichoterapijos asociacija – Europos psichoterapeuto sertifikatą. 

Europos geštalto terapijos asociacija (EAGT) taip pat yra suteikusi Ryčiui A. Stelingiui EAGT akredituoto supervizoriaus sertifikatą (2012 m.), o Pasaulinė psichoterapijos taryba - Pasaulinį psichoterapeuto sertifikatą (2009 m.).

2013 m. Metanoia psichoterapijos instituto ir Middlesex universiteto (Londonas, UK) profesinės doktorantūros programoje Rytis A. Stelingis apsigynės psichoterapijos daktaro disertaciją "Įnašas į geštalto psichoterapijos atsiradimą ir vystymąsi Lietuvoje nuo 1993 iki 2013 metų" ir jam yra suteiktas psichoterapijos daktaro laipsnis.  

Rytis A. Stelingis yra Kauno geštalto studijų centro vadovas, Lietuvos geštalto asociacijos (LGA) steigėjas ir prezidentas, Lietuvos psichoterapijos draugijos ir Europos geštalto terapijos asociacijos tikrasis narys bei vienas iš geštalto psichoterapijos praktikos ir mokymo pradininkų Lietuvoje. 

Prioritetinės veiklos sritys: individuali, poros, šeimos ir grupinė psichoterapija, organizacijų ir kitų socialinių sistemų vystymas ir konsultavimas, geštalto metodų mokymas psichologinio konsultavimo, psichoterapijos bei organizacijų ir sistemų vystymo srityse. 

Kauno geštalto studijų centras nuo 1995 metų vykdo geštalto terapijos mokymo programas ir yra seniausias geštalto psichoterapijos mokymo centras Lietuvoje. 

Kauno geštalto studijų centro geštalto psichoterapijos mokymo programa yra aprobuota Europos geštalto terapijos asociacijos (EAGT) kaip suteikianti specialųjį psichoterapijos mokymą geštalto terapijos srityje bei tuo pačiu atitinkanti Europos geštalto psichoterapeuto sertifikato reikalavimus, kuris suteikia galimybę gauti Europos psichoterapeuto sertifikatą.

Kontaktai: mob.tel. 8-699-54647, el. paštas: rytis@gestalt.lt, interneto svetainė: www.gestalt.lt